Byla C‑390/15

Procesą inicijavo Rzecznik Praw Obywatelskich (RPO)

(Trybunał Konstytucyjny prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – III priedo 6 punktas – Galiojimas – Procedūra – Pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos pakeitimas Parlamentui pareiškus nuomonę – Nesikonsultavimas iš naujo su Parlamentu – 98 straipsnio 2 dalis – Galiojimas – Lengvatinio PVM tarifo netaikymas skaitmeninių knygų teikimui elektroniniu būdu – Vienodo požiūrio principas – Dviejų situacijų panašumas – Skaitmeninių knygų teikimas elektroniniu būdu arba jų tiekimas visais fiziniais pavidalais“

Santrauka – 2017 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Institucijų aktai–Parengimo procedūra–Reguliarus konsultavimasis su Parlamentu–Pareiga konsultuotis iš naujo, jeigu iš esmės pakeičiamas pirminis pasiūlymas–Pareigos apimtis

   (SESV 113 straipsnis; Tarybos direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/47, III priedo 6 punktas)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas–Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema–Valstybių narių galimybė taikyti lengvatinį tarifą tam tikrų prekių tiekimui ir tam tikrų paslaugų teikimui–Lengvatinio tarifo taikymas skaitmeninių arba elektroninių knygų tiekimui–Lengvatinio tarifo netaikymas skaitmeninių knygų teikimui elektroniniu būdu–Leistinumas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis; Tarybos direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/47 98 straipsnio 2 dalis ir III priedo 6 punktas)

1.  Pareiga konsultuotis su Parlamentu per teisėkūros procedūrą Sutartyje numatytais atvejais reiškia, kad su juo kiekvieną kartą konsultuojamasi iš naujo, jeigu galutinai priimtas tekstas, skaitomas visas, iš esmės skiriasi nuo to, dėl kurio buvo konsultuojamasi su Parlamentu, nebent pakeitimai iš esmės atitinka paties Parlamento pageidavimus (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑280/93, EU:C:1994:367, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

   Taigi atitinkamai palyginus pasiūlymo dėl direktyvos ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 III priedo 6 punkto tekstus matyti, kad šis punktas nuo minėto pasiūlymo skiriasi tuo, kad jame nepaminėtos fizinių pavidalų, kuriems gali būti taikomas lengvatinis PVM tarifas, rūšys, t. y. šioje nuostatoje išvardytos „garsinės knygos, CD, CD-ROM“, ir aiškiai nenurodytos knygos, „kuriose iš esmės atkuriama tokio pat turinio informacija, kaip ir spausdintose knygose“, kaip tai nurodyta minėtoje nuostatoje, tačiau minimas „visų [fizinių] pavidalų knygų“ tiekimas.

   Taigi iš šių skirtumų negalima daryti išvados, jog iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 III priedo 6 punktas iš esmės skiriasi nuo pasiūlymo dėl direktyvos teksto.

   Iš tiesų, kadangi šioje nuostatoje taip pat nurodytos knygos, esančios „[panašaus pavidalo] priemonėse“, kaip spausdintos knygos, garsinės knygos, CD, CD-ROM, šioje nuostatoje pateikiamas išvardijimas neturi būti laikomas išsamiu, bet turi būti manoma, kad juo siekiama iliustruoti tai, jog ji apima visus numanomus fizinius pavidalus, kaip tai galiausiai patvirtino Taryba iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 III priedo 6 punkte.

   Dėl šios priežasties reikia konstatuoti, kad, kaip Teisingumo Teismas nurodė 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas (C‑502/13, EU:C:2015:143) 53 punkte, iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 III priedo 6 punkto tekstas yra tik redakciniu atžvilgiu supaprastintas pasiūlymo dėl direktyvos tekstas ir iš esmės jo turinys buvo išlaikytas.

   Iš to, kas išdėstyta pirmiau, galima daryti išvadą, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 III priedo 6 punktas nėra negaliojantis dėl to, kad per jo priėmimo teisėkūros procedūrą buvo pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai.

   (žr. 26, 30–32, 34, 36 punktus)

2.  Išnagrinėjus prejudicinius klausimus nenustatyta jokia aplinkybė, kuri galėtų turėti įtakos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos direktyva 2009/47/EB, III priedo 6 punkto arba šios direktyvos 98 straipsnio 2 dalies, siejamos su jos III priedo 6 punktu, galiojimui.

   Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 51 punktas ir 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 35 punktas).

   Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija skirtingas situacijas apibūdinančius elementus ir jų panašumą reikia apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos paskirtį bei tikslą, turint omenyje, kad reikia atsižvelgti į nagrinėjamos srities principus ir tikslus (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

   Todėl reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 98 straipsnio 2 dalimi, siejama su jos III priedo 6 punktu, siekiamą tikslą visų fizinių pavidalų skaitmeninių knygų tiekimas ir skaitmeninių knygų teikimas elektroniniu būdu yra panašios situacijos.

   Taigi, kadangi pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 98 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos III priedo 6 punktu, lengvatinis PVM tarifas netaikomas skaitmeninių knygų teikimui elektroniniu būdu, o tą patį tarifą leidžiama taikyti visų fizinių pavidalų skaitmeninių knygų tiekimui, šios nuostatos turi būti laikomos sukuriančiomis dviejų atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą panašių situacijų skirtingą vertinimą.

   Kai konstatuojamas dviejų panašių situacijų skirtingas vertinimas, vienodo požiūrio principas nėra pažeidžiamas, jeigu šis skirtingas vertinimas yra tinkamai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 46 punktą).

   Pagal suformuotą jurisprudenciją taip yra tais atvejais, kai toks skirtingas vertinimas yra susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei toks skirtingas vertinimas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 77 punktą ir 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glatzel, C‑356/12, EU:C:2014:350, 43 punktą).

   Šiuo atveju suprantama, kad priimdamas mokestinę priemonę Sąjungos teisės aktų leidėjas turi priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus arba turi atlikti sudėtingus vertinimus. Todėl šiuo klausimu jam reikia suteikti didelę diskreciją ir pirmesniame šio sprendimo punkte minėtų sąlygų teismo kontrolė turi apsiriboti akivaizdžios klaidos kontrole (šiuo klausimu žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 123 punktą ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Billerud Karlsborg ir Billerud Skärblacka, C‑203/12, EU:C:2013:664, 35 punktą).

   Taigi, kaip savo atsakymuose į Teisingumo Teismo klausimus raštu ir per posėdį paaiškino Taryba ir Komisija, lengvatinio PVM tarifo netaikymas skaitmeninių knygų tiekimui elektroniniu būdu pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 98 straipsnio 2 dalį turi būti suprantamas kaip specialios PVM schemos, skirtos elektroninei prekybai, dalis. Iš tiesų iš šių institucijų paaiškinimo matyti, kad buvo manoma, jog būtina elektroniniu būdu teikiamoms paslaugoms taikyti aiškias, paprastas ir vienodas normas, kad šioms paslaugoms taikomas PVM tarifas galėtų būti užtikrintai nustatytas ir kad būtų palengvinta apmokestinamiesiems asmenims ir nacionaliniams mokesčių administratoriams administruoti šį mokestį.

   Iš tiesų teisinio saugumo principu, kuriuo pagrįstas minėtas tikslas, reikalaujama, kad Sąjungos teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims nedviprasmiškai žinoti savo teisių ir pareigų apimtį, kad jie galėtų tai žinodami imtis veiksmų (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑582/08, EU:C:2010:429, 49 punkto ir jame nurodytą jurisprudenciją).

   Be to, Teisingumo Teismas jau pripažino tikslo, kuriuo teisės aktų leidėjas siekia nustatyti bendras normas, kurias ūkio subjektai gali lengvai taikyti ir kurias gali lengvai kontroliuoti kompetentingos nacionalinės institucijos, teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 24 d. Sprendimo Sopora, C‑512/13, EU:C:2015:108, 33 punktą).

   Šiuo klausimu pripažinus, kad valstybės narės gali taikyti lengvatinį PVM tarifą skaitmeninių knygų teikimui elektroniniu būdu, kaip tai leidžiama tokių visų fizinių pavidalų knygų tiekimui, būtų pažeista visos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamos priemonės – atmesti galimybę taikyti lengvatinį PVM tarifą visoms elektroninėms paslaugoms – darna.

   Šiomis aplinkybėmis iš iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 98 straipsnio 2 dalies, siejamos su jos III priedo 6 punktu, kylantis skaitmeninių knygų teikimo elektroniniu būdu ir visų fizinių pavidalų knygų tiekimo skirtingas vertinimas turi būti laikomas tinkamai pateisinamu.

   (žr. 41, 42, 49, 51–54, 57, 59, 60, 66, 70, 72 punktus ir rezoliucinę dalį)