Byla C‑344/15

National Roads Authority

prieš

The Revenue Commissioners

(Appeal Commissioners prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 2006/112/EB – 13 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Kelių infrastruktūros valdymas ir suteikimas naudoti už mokestį – Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, veikiančios kaip valdžios institucija, vykdoma veikla – Privačių ūkio subjektų buvimas – Didelis konkurencijos iškraipymas – Esamos ar potencialios konkurencijos buvimas“

Santrauka – 2017 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamieji asmenys – Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos – Veiklos, vykdomos kaip viešosios teisės subjekto, neapmokestinimas – Išimtys – Apmokestinimas, kai stipriai iškraipoma konkurencija – Apimtis – Kelių infrastruktūros valdymas ir suteikimas naudoti už mokestį – Privačių ūkio subjektų buvimas – Neįtraukimas

(Tarybos direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnis ir 13 straipsnio 1 dalies pirma ir antra pastraipos)

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 13 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, esant tokiai situacijai, kaip pagrindinėje byloje, viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kuri vykdo veiklą – už mokestį suteikia galimybę naudotis keliu, neturi būti laikoma konkuruojančia su privačiais ūkio subjektais, kurie pagal sutartį su ta viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, remdamiesi nacionalinės teisės nuostatomis, renka rinkliavas kituose mokamuose keliuose.

Reikia priminti, kad PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje yra numatytas viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų neapmokestinimo PVM normos, įtvirtintos šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, apribojimas jų, kaip valdžios institucijų, vykdomos veiklos ir sandorių atžvilgiu. Šia pirmąja nuostata siekiama pakartotinai įtvirtinti šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnyje numatytą bendrą taisyklę, pagal kurią bet kokia ekonominė veikla iš principo apmokestinama PVM ir negali būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft, C‑102/08, EU:C:2009:345, 67 ir 68 punktus). Vis dėlto tai negali reikšti, kad PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms kaip valdžios institucijoms taikoma neapmokestinimo PVM išimtis taptų neveiksminga (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Taksatorringen, C‑8/01, EU:C:2003:621, 61 ir 62 punktus ir 2010 m. kovo 25 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑79/09, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:171 49 punktą).

Kaip matyti iš PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir šios nuostatos aiškinimo teismo praktikoje, jos taikymas suponuoja, pirma, kad dėl tokios veiklos turi egzistuoti esama ar potenciali konkurencija su privačių ūkio subjektų vykdoma veikla, ir, antra, kad skirtingas šių veiklos rūšių vertinimas PVM srityje turi labai iškraipyti konkurenciją, o jos iškraipymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes. Remiantis tuo darytina išvada, kad, jei nėra atsižvelgiama į faktines aplinkybes, objektyvią informaciją ar rinkos analizę, vien tai, kad rinkoje veikia privatūs ūkio subjektai, negali įrodyti nei esamos ar potencialios konkurencijos, nei didelio jos iškraipymo.

(žr. 36, 37, 43, 44, 51 punktus ir rezoliucinę dalį)