1.

Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 31, 32 punktus)

2.

SESV 296 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį Komisija prevenciniais sumetimais privalėjo Reglamento Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa pagrįsto sprendimo atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais motyvuose atmesti visus įmanomus argumentus, kurie vėliau galėtų prieštarauti jos vertinimui.

Todėl, jeigu ieškovė savo kartotiniame prašyme leisti susipažinti neginčijo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymo, Komisija gali tik nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad minėta nuostata taikytina, ir neprivalo atmesti kitokio galimo šios nuostatos aiškinimo ar jam prieštarauti.

(žr. 35 punktą)

3.

Jeigu institucija atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, dėl kurio į ją buvo kreiptasi, ji iš esmės privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pažeisti interesą, saugomą Reglamento Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais 4 straipsnyje numatyta išimtimi, kuria ji remiasi. Be to, tokia grėsmė turi būti pagrįstai nuspėjama, ne tik hipotetinė. Vien to, kad dokumentas susijęs su išimties saugomu interesu, nepakanka šios nuostatos taikymui pagrįsti.

Vis dėlto atitinkama institucija gali remtis bendrosiomis prezumpcijomis, taikomomis kai kurioms dokumentų kategorijoms, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi paraiškoms leisti susipažinti su tokio paties pobūdžio dokumentais.

Kad bendrąja prezumpcija būtų pagrįstai galima remtis prieš asmenį, kuris, remdamasis Reglamentu Nr. 1049/2001, prašo leisti susipažinti su dokumentais, viena vertus, būtina, kad dokumentai, su kuriais prašoma leisti susipažinti, priklausytų vienos kategorijos dokumentams arba būtų tokio paties pobūdžio. Reikia atsižvelgti į kokybinį kriterijų kartu su kiekybiniu, t. y. į tai, kad prašomi dokumentai susiję su ta pačia procedūra, o ne vien į kiekybinį kriterijų, t. y. didesnį ar mažesnį prašymuose leisti susipažinti nurodytų dokumentų skaičių.

Kita vertus, bendrųjų prezumpcijų taikymą iš esmės lemia būtinybė užtikrinti nagrinėjamų procedūrų gerą veikimą ir garantuoti, kad nebus pakenkta jų tikslams. Taigi bendrosios prezumpcijos pripažinimas gali būti pagrįstas tuo, kad galimybė susipažinti su tam tikrų procedūrų dokumentais yra visiškai nesuderinama su sklandžia šių procedūrų eiga ir kelia grėsmę, kad joms bus pakenkta, turint omenyje, kad bendrosios prezumpcijos leidžia apsaugoti vientisą procedūros eigą apribojant trečiųjų šalių kišimąsi. Vienas iš kriterijų, kuriais galima pateisinti bendrosios prezumpcijos pripažinimą, yra specialių taisyklių, numatytų teisės akte, susijusiame su Sąjungos institucijoje vykstančia procedūra, dėl kurios buvo priimti prašomi dokumentai, taikymas.

(žr. 59, 63, 66, 67, 75 punktus)

4.

Reglamento Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymas suponuoja, kad turi būti įrodyta, jog dėl susipažinimo su institucijos jos vidaus naudojimui parengtu dokumentu gali būti konkrečiai ir realiai pakenkta institucijos sprendimų priėmimo proceso apsaugai ir jog ši grėsmė yra pagrįstai, o ne vien hipotetiškai numatoma.

Be to, tam, kad patektų į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, grėsmė sprendimų priėmimo procesui turi būti rimta. Taip, be kita ko, būtų, jei nurodytų dokumentų atskleidimas turėtų esminį poveikį sprendimų priėmimo procesui. Įvertinimas, ar grėsmė rimta, priklauso nuo visų bylos aplinkybių, be kita ko, nuo institucijos nurodytų neigiamų pasekmių sprendimų priėmimo procesui dėl nurodytų dokumentų atskleidimo.

Tačiau nereikalaujama, kad institucijos pateiktų įrodymų, kad tokia grėsmė egzistuoja. Šiuo klausimu pakanka to, kad ginčijamame sprendime yra informacijos, kuri leistų padaryti išvadą, kad ši grėsmė sprendimų priėmimo procesui šio sprendimo priėmimo momentu buvo pagrįstai numanoma, o ne vien hipotetinė, konkrečiai kalbant, nurodoma, kad tuo momentu buvo objektyvios priežastys, leidžiančios pagrįstai numatyti, kad tokia grėsmė iškils suinteresuotojo asmens prašytų dokumentų atskleidimo atveju.

(žr. 60–62 punktus)

5.

Kai Komisija rengia ir formuluoja politinius pasiūlymus, ji privalo užtikrinti, kad veiks visiškai nepriklausomai ir kad jos pasiūlymais bus siekiama užtikrinti tik bendrąjį interesą. Taigi rengdama ir formuluodama politinius pasiūlymus Komisija gali remtis poveikio vertinimu, atliekamu siekiant parengti ir suformuluoti tokius pasiūlymus.

Konkrečiau kalbant, poveikio vertinimas suteikia galimybę apibendrinti informaciją, kuria remdamasi Komisija gali įvertinti, be kita ko, tokių pasiūlymų tinkamumą, reikalingumą, pobūdį ir turinį. Kadangi poveikio vertinimo ataskaita apima įvairių šiame etape numatomų politinių galimybių palyginimą, šios ataskaitos (net ir jos projekto) ir šiuo klausimu valdybos pateiktų nuomonių atskleidimas keltų didelę grėsmę, kad tretieji asmenys be Komisijos organizuojamų viešų konsultacijų stengsis tikslingai daryti įtaką sprendimui, kurį Komisija turi priimti dėl politinio pasirinkimo ir politinio pasiūlymo krypties.

Todėl, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, Komisija turi teisę preziumuoti, konkrečiai ir individualiai nenagrinėdama kiekvieno dokumento, parengto ruošiantis vertinti poveikį, kad šių dokumentų atskleidimas iš esmės rimtai pakenktų jos sprendimų priėmimo procesui rengiant politinį pasiūlymą.

Ši bendroji prezumpcija gali būti taikoma tol, kol Komisija priima sprendimą dėl galimo politinio pasiūlymo, t. y. tol, kol politinė iniciatyva atitinkamu atveju yra priimama arba jos atsisakoma. Ji taikoma neatsižvelgiant į atitinkamu atveju Komisijos numatyto pasiūlymo pobūdį (teisėkūros ar kitokį).

(žr. 83, 85, 87, 96, 97, 99, 100 punktus)

6.

Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 117 punktą)

7.

Siekiai ir interesai, kuriuos siekiama užtikrinti suinteresuotojo asmens pateiktais prašymais leisti susipažinti su dokumentais, taip pat neturi reikšmės bendrosios prezumpcijos, kuria remdamasi Komisija galėjo atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, taikymui.

(žr. 121 punktą)

8.

Europos ombudsmeno išvados savaime nesaisto Sąjungos teismų ir yra tik vienas iš požymių, kad atitinkama institucija iš esmės pažeidė tinkamo administravimo principą. Iš tiesų galimybė pateikti skundą Europos ombudsmenui, kuris neturi įgaliojimų priimti privalomus sprendimus, yra Sąjungos piliečių neteisminė ieškinio pareiškimo Sąjungos teismuose alternatyva, kuri atitinka specialius kriterijus ir jos paskirtis nebūtinai yra ta pati kaip kreipimosi į teismą. A fortiori Europos ombudsmeno pateikiamas Sąjungos teisės aiškinimas negali saistyti Sąjungos teismų.

(žr. 122, 123 punktus)

9.

Dėl argumento, kad visuomenė turi interesą suprasti ir stebėti, kaip vyksta poveikio vertinimas ir kuo grindžiami teisėkūros pasiūlymai, kad galėtų įgyvendinti savo teisę dalyvauti demokratiniuose procesuose inicijuodama viešas diskusijas, primintina, kad ieškovės interesas papildyti atitinkamos institucijos turimą informaciją ir aktyviai dalyvauti per vykstančią procedūrą nėra viršesnis viešasis interesas, net jeigu ieškovė, kaip nevyriausybinė organizacija, veikia siekdama savo įstatuose numatyto tikslo – saugoti aplinką.

Analogiškai, suinteresuotųjų šalių, dalyvavusių atliekant poveikio vertinimą Komisijos organizuotose viešose konsultacijose, taip pat bet kurios kitos suinteresuotosios šalies interesas papildyti informaciją, šios institucijos turimą po tokių konsultacijų, ir aktyviai dalyvauti per poveikio vertinimo ataskaitos rengimo arba politinio pasiūlymo rengimo procedūrą nėra viršesnis viešasis interesas, net jeigu atitinkama šalis yra pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas – aplinkos apsauga.

(žr. 150, 151 punktus)