Sujungtos bylos C‑340/14 ir C‑341/14

R. L. Trijber

prieš

College van burgemeester en wethouders van Amsterdam

ir

J. Harmsen

prieš

Burgemeester van Amsterdam

(Raad van State (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Direktyva 2006/123/EB — Paslaugos vidaus rinkoje — Vežimas pramoginiu laivu — Vitrininiai viešnamiai — 2 straipsnio 2 dalies d punktas — Taikymo sritis — Neįtraukimas — Paslaugos transporto srityje — Įsisteigimo laisvė — Leidimų išdavimo tvarka — 10 straipsnio 2 dalies c punktas — Leidimo išdavimo sąlygos — Proporcingumas — Kalbinė sąlyga — 11 straipsnio 1 dalies b punktas — Leidimo galiojimo laikas — Leidimų skaičiaus apribojimas — Svarbus visuomenės interesas“

Santrauka – 2015 m. spalio 1 d. Teisingumo Tesimo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Paslaugos vidaus rinkoje — – Direktyva 2006/123 — Taikymo sritis — Paslaugos transporto srityje — Neįtraukimas — Veikla, kurią sudaro vežimo paslauga, teikiama už atlygį laivo keleiviams, norintiems aplankyti miestą vandens keliais tam tikromis progomis — Įtraukimas — Sąlygos — Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas

   (SESV 58 straipsnio 1 dalis ir SESV 100 straipsnio 1 ir 2 dalys; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies d punktas)

2. Prejudiciniai klausimai — Teisingumo Teismo jurisdikcija — Ribos — Nacionalinio teismo kompetencija — Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir vertinimas — Teisingumo Teismo kompetencija pateikti nacionaliniam teismui gaires, grindžiamas bylos medžiaga

   (SESV 267 straipsnis)

3. Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Paslaugos vidaus rinkoje — Direktyva 2006/123 — Leidimų išdavimo tvarka — Leidimo galiojimo laikas — Veikla, kurią sudaro vežimo paslauga, teikiama už atlygį laivo keleiviams, norintiems aplankyti miestą vandens keliais tam tikromis progomis — Tokiam tikslui išduodamų leidimų skaičiaus apribojimas dėl svarbių visuomenės interesų — Kompetentingų nacionalinių institucijų atliekamas šios veiklos leidimų išdavimas neribotam laikui — Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 11 straipsnio 1 dalies b punktas)

4. Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Paslaugos vidaus rinkoje — Direktyva 2006/123 — Leidimų išdavimo tvarka — Leidimo išdavimo sąlygos — Veikla, kurią sudaro viešnamio eksploatavimas valandomis — Nacionalinė priemonė, pagal kurią išduodant leidimą vykdyti šią veiklą taikoma sąlyga, kad šios paslaugos teikėjas vartotų prostitutėms suprantamą kalbą — Leistinumas — Sąlygos — Proporcingumas — Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies c punktas)

1.  Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 2 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad, išskyrus tai, ką turi išnagrinėti nacionalinis teismas, veikla, kurią sudaro vežimo paslauga, teikiama už atlygį laivo keleiviams, norintiems aplankyti miestą vandens keliais tam tikromis progomis, nėra paslauga „transporto srityje“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

   Norint suprasti, ką apima Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas neįtraukimas, sąvoką „paslaugos transporto srityje“ reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į šios teisės nuostatos formuluotę, bet ir į jos tikslą bei struktūrą šia direktyva nustatytoje sistemoje.

   Kalbant apie minėto 2 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotę, pažymėtina, kad sąvoka „paslaugos transporto srityje“, priimta Sąjungos teisės aktų leidėjo Direktyvoje 2006/123, atitinka ESV sutarties trečiosios dalies VI antraštinėje dalyje dėl bendros transporto politikos, kur yra šios sutarties 90–100 straipsniai, nurodytas paslaugas, kurios pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį nepatenka į šios sutarties nuostatų dėl laisvo paslaugų judėjimo taikymo sritį. Nors minėtos VI antraštinės dalies nuostatose sąvoka „transportas“ neapibrėžta, iš SESV 100 straipsnio 1 dalies matyti, kad „vidaus vandens kelių“ transportas patenka į šią sąvoką. Taigi daugeliui jūros transporto paslaugų taikomos bendros specialiosios taisyklės, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė pagal SESV 100 straipsnio 2 dalį. Kalbant apie Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies d punkto tikslą ir struktūrą, ši direktyva neturėtų būti taikoma paslaugoms transporto srityje, be kita ko, miesto transportui.

   Net jeigu iš pirmo žvilgsnio nagrinėjama veikla yra „vidaus vandens kelių transporto“, kaip jis suprantamas pagal SESV 100 straipsnio 1 dalį, atvejis, jos gavėjams vis dėlto siekiama užtikrinti malonią šventinio renginio atmosferą, o ne vežimą iš vieno miesto taško į kitą. Šiuo atveju minėtai paslaugai netaikomos jokios bendros specialiosios taisyklės, priimtos Sąjungos teisės aktų leidėjo pagal SESV 100 straipsnio 2 dalį. Iš to matyti, kad nacionalinis teismas vis dėlto turi patikrinti, ar nepaaiškėja, kad tokios veiklos pagrindinis dalykas yra transporto paslaugos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teikimas ir ar todėl ši veikla, netaikant kitų 2 straipsnio 2 dalyje numatytų neįtraukimo atvejų, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

   (žr. 46–50, 56–59 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 55, 71 punktus)

3.  Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 11 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms draudžiama neribotam laikui išduoti leidimus vykdyti veiklą, kurią sudaro vežimo paslauga, teikiama už atlygį laivo keleiviams, norintiems aplankyti miestą vandens keliais tam tikromis progomis, kai tokiam tikslui tų pačių institucijų išduodamų leidimų skaičius apribotas dėl svarbių visuomenės interesų.

   Pagal aiškią Direktyvos 2003/123 11 straipsnio 1 dalies formuluotę paslaugų teikėjams išduotų leidimų galiojimo laikas negali būti apribotas, išskyrus šioje dalyje išvardytus konkrečius atvejus, tarp kurių yra tas, kai leidimų skaičius apribojamas dėl svarbių visuomenės interesų. Iš to matyti, kad kai leidimų skaičius apribojamas dėl tokių svarbių visuomenės interesų, jų galiojimo laikas vis dėlto turi būti ribotas. Šiuo klausimu kompetentingos nacionalinėms institucijoms negali būti suteikta jokia diskrecija, nes tai pažeistų Direktyvos 2006/123 11 straipsniu siekiamą tikslą užtikrinti paslaugų teikėjų galimybę patekti į atitinkamą rinką.

   (žr. 61–63, 66 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 10 straipsnio 2 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama priemonė, pagal kurią išduodant leidimus vykdyti veiklą, kurią sudaro vitrininių viešnamių eksploatavimas nuomojant kambarius valandomis, taikoma sąlyga, kad šių paslaugų teikėjas galėtų susikalbėti su šių paslaugų gavėjais, šioje byloje – prostitutėmis, jei ši sąlyga yra tinkama užtikrinti nustatyto bendrojo intereso tikslo įgyvendinimą, t. y. su prostitucija susijusių nusikaltimų prevenciją, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

   Tokia priemonė atrodo esanti tinkama nustatytam tikslui pasiekti, nes suteikiant galimybę prostitutėms tiesiogiai ir nedelsiant informuoti viešnamių savininką apie bet kokią aplinkybę, kuria remiantis galima nustatyti su prostitucija susijusį nusikaltimą, ši priemonė gali kompetentingoms nacionalinėms institucijoms palengvinti būtinos kontrolės vykdymą siekiant užtikrinti nacionalinių nuostatų baudžiamosios teisės srityje laikymąsi. Be to, ši priemonė apribota galimybe pareikšti ieškinį bet kuria susijusioms bylos šalims suprantama kalba, ir tai mažiau riboja laisvą paslaugų teikimą, nei priemonė išimtinai vartoti valstybinę susijusios valstybės narės arba kitą nustatytą kalbą. Neatrodo, kad nagrinėjama priemone reikalaujama aukšto kalbos žinių lygio, nes apsiribojama tik reikalavimu, kad šalys galėtų viena kitą suprasti. Galiausiai neatrodo, kad yra mažiau ribojančių priemonių, kuriomis būtų galima pasiekti nustatytą bendrojo intereso tikslą, nes stebėjimas kamera nebūtinai leidžia prevenciškai identifikuoti nusikaltimus.

   (žr. 73–77 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)