Byla C‑304/14

Secretary of State for the Home Department

prieš

CS

(Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Sąjungos pilietybė — SESV 20 straipsnis — Trečiosios šalies pilietis, išlaikantis mažametį vaiką, Sąjungos pilietį — Teisė gyventi vaiko pilietybės valstybėje narėje — Vieno iš tėvų teistumas — Sprendimas išsiųsti iš šalies vieną iš vaiko tėvų, lemiantis ir netiesioginį atitinkamo vaiko išsiuntimą iš šalies“

Santrauka – 2016 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Teisės atvykti į šalį ir gyventi joje apribojimas dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo pagrindų – Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama išsiųsti iš šios valstybės teritorijos į trečiąją valstybę teistumą turintį pastarosios pilietį, kuris faktiškai rūpinasi mažamečiu vaiku, šios valstybės narės, kurioje jis gyvena nuo gimimo ir nepasinaudojo teise laisvai judėti, piliečiu – Tokio trečiosios valstybės piliečio išsiuntimo priemonė, dėl kurios šis vaikas priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos – Neleistinumas – Ribos – Išsiuntimo priemonės, pagrįstos šio piliečio elgesiu, nustatymas – Leistinumas – Sąlygos – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

(SESV 20 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir 24 straipsnio 2 dalis)

SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama išsiųsti iš šios valstybės narės teritorijos į trečiąją valstybę pastarosios pilietį, turintį teistumą, nors jis faktiškai rūpinasi mažamečiu vaiku, šios valstybės narės, kurioje jis gyvena nuo gimimo ir nepasinaudojo teise laisvai judėti, piliečiu, jeigu dėl suinteresuotojo asmens išsiuntimo šis vaikas būtų priverstas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, ir taip iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis pagal Sąjungos piliečio statusą priklausančiomis teisėmis. Tačiau išskirtinėmis aplinkybėmis valstybė narė gali imtis išsiuntimo priemonių su sąlyga, kad jos yra pagrįstos šio trečiosios valstybės piliečio elgesiu, kuris turi kelti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių šios valstybės narės visuomenės interesų, ir jų imamasi atsižvelgus į įvairius esamus interesus, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

Iš esmės, nors SESV 20 straipsnis neturi įtakos valstybių narių galimybei remtis išimtimi, susijusia būtent su viešosios tvarkos palaikymu ir visuomenės saugumo užtikrinimu, kadangi šio trečiosios valstybės piliečio situacijai taikoma Sąjungos teisė, ją reikia vertinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ir šį straipsnį reikia aiškinti jį siejant su Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažinta pareiga atsižvelgti į vaiko interesus. Be to, siekiant pagrįsti Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių teisės gyventi šalyje išimtį, sąvokos „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ turi būti aiškinamos siaurai – jų turinio valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, be Sąjungos institucijų priežiūros.

Sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Sąvoka „visuomenės saugumas“ apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą. Sąvoka „visuomenės saugumas“ taip pat apima kovą su nusikalstamumu, susijusiu su narkotinių medžiagų platinimu veikiant organizuotoje grupėje, ir kovą su terorizmu. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad jeigu sprendimas išsiųsti iš šalies grindžiamas tikra, esama ir pakankamai rimta grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, atsižvelgiant į trečiosios valstybės piliečio, turinčio išimtines Sąjungos pilietybę turinčių vaikų globos teises, padarytas nusikalstamas veikas, toks sprendimas gali atitikti Sąjungos teisę.

Vis dėlto šios išvados negalima padaryti automatiškai, remiantis vien suinteresuotojo asmens teistumu. Tokią išvadą nacionalinis teismas gali padaryti tik konkrečiai įvertinęs visas esamas ir reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgęs į proporcingumo principą, vaiko interesus ir pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas. Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens elgesį, jo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmę ir teisėtą pobūdį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, suinteresuotojo asmens esamą pavojingumą visuomenei, vaiko amžių ir sveikatos būklę, taip pat jo šeiminę ir materialinę padėtį.

Nacionalinis teismas turi įvertinti, pirma, trečiosios valstybės piliečio nusikalstamo elgesio pavojingumo visuomenei laipsnį ir, antra, padarinius, kurių toks elgesys galėtų turėti atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Lygindamas interesus nacionalinis teismas taip pat turi atsižvelgti į pagrindines teises, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas, pirmiausia į Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ir užtikrinti, kad būtų laikomasi proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju, lyginant esamus interesus, reikia atsižvelgti į tai, kas labiausiai atitinka vaiko interesus. Ypatingą dėmesį reikia skirti vaiko amžiui, jo padėčiai atitinkamoje valstybėje narėje ir priklausymo nuo tėvų laipsniui.

(žr. 36–42, 47–50 punktus ir rezoliucinę dalį)