Byla C-241/14

Roman Bukovansky

prieš

Finanzamt Lörrach

(Finanzgericht Baden-Württemberg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Apmokestinimas — Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo — Šio susitarimo ryšys su dvišalėmis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo — Vienodas požiūris — Diskriminacija dėl pilietybės — Europos Sąjungos valstybės narės pilietis — Pasienio darbuotojai — Pajamų mokestis — Mokestinės kompetencijos paskirstymas — Mokestinis priklausomumas — Pilietybė“

Santrauka – 2015 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

Tarptautiniai susitarimai — EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo — Vienodas požiūris — Šveicarijos ir valstybės narės sudaryta dvišalė sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pagal kurią valstybei narei suteikiama kompetencija apmokestinti šios valstybės narės mokesčių mokėtojo, neturinčio Šveicarijos pilietybės, darbo užmokesčio pajamas, jeigu jis savo gyvenamąją vietą perkėlė iš valstybės narės į Šveicariją, o darbo vietą išlaikė valstybėje narėje — Sutartis, pagal kurią Šveicarijai suteikiama kompetencija apmokestinti analogiškoje situacijoje esančio Šveicarijos piliečio darbo užmokesčio pajamas — Leistinumas

(EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 2 straipsnis ir I priedo 9 straipsnis)

Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 2 straipsnyje ir I priedo 9 straipsnyje įtvirtintus nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principus reikia aiškintini taip, kad pagal juos nedraudžiama Šveicarijos Konfederacijos ir valstybės narės sudaryta dvišalė sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pagal kurią, jei Šveicarijos pilietybės neturintis valstybės narės mokesčių mokėtojas perkėlė savo gyvenamąją vietą iš šios valstybės narės į Šveicariją, tačiau liko dirbti pagal darbo sutartį atitinkamoje valstybėje narėje, teisę apmokestinti jo darbo užmokesčio pajamas turi jo pajamų šaltinio valstybė, t. y. atitinkama valstybė narė, nors teisę apmokestinti analogiškoje situacijoje esančio Šveicarijos piliečio darbo užmokesčio pajamas turi naujos gyvenamosios vietos valstybė, šiuo atveju – Šveicarijos Konfederacija.

Nors pagal Susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 21 straipsnio 1 dalį šio susitarimo nuostatos nedaro įtakos dvišalių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nuostatoms, tačiau šio susitarimo I priedo 9 straipsnio „Vienodos galimybės [Vienodas požiūris]“ 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, pagal kurią siekiama, kad pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ir jo šeimos nariai galėtų naudotis vienodomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir tos šalies pagal darbo sutartį dirbantys piliečiai ir jų šeimos nariai. Šiomis aplinkybėmis dėl mokesčių lengvatų klausimo Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad šioje nuostatoje numatytu vienodo požiūrio principu gali remtis ir dirbantis Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris pasinaudojo laisvo judėjimo teise savo kilmės valstybėje.

Gavęs prašymus priimti prejudicinį sprendimą siekiant išsiaiškinti, ar Sąjungos valstybių narių pasirašytos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo turi atitikti vienodo požiūrio principą ir apskritai Sąjungos pirminėje teisėje užtikrintas judėjimo laisves, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės, siekdamos paskirstyti mokestinę kompetenciją, gali tokiomis sutartimis laisvai nustatyti priskyrimo kriterijus, tačiau naudodamosi taip paskirstyta mokestine kompetencija jos privalo laikytis šio principo ir šių laisvių.

Taigi, kai tokioje sutartyje pilietybės kriterijus patenka į nuostatą, kuria siekiama paskirstyti mokestinę kompetenciją, toks pilietybe grindžiamas skirtingas požiūris neturi būti laikomas draudžiamu diskriminavimu.

Šią teismo praktiką reikia pagal analogiją taikyti nagrinėjant Susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo ryšį su valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio susitarimo preambulės, 1 straipsnio d punkto ir 16 straipsnio 2 dalies, juo siekiama Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių naudai įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą Susitariančiųjų Šalių teritorijose remiantis Sąjungoje taikomomis teisės nuostatomis, kuriose esančias sąvokas reikia aiškinti vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika.

Žinoma, Susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 21 straipsnyje teigiama, kad šio susitarimo nuostatos nedaro įtakos Sąjungos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos sutartims dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Vis dėlto šio straipsnio turinys negali prieštarauti principams, grindžiantiems susitarimą, kurio dalis jis yra. Taigi, šis straipsnis neturi būti suprantamas taip, kad juo Sąjungos valstybėms narėms ir Šveicarijos Konfederacijai leidžiama naudojantis dvišalėse sutartyse dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo paskirstyta mokestine kompetencija trukdyti įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą, taip pašalinant minėto susitarimo I priedo 9 straipsnio 2 dalies veiksmingumą.

(žr. 34, 36–43, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)