Byla C‑160/14

João Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt.

prieš

Estado português

(Varas Cíveis de Lisboa prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisės aktų derinimas — Darbuotojų teisių apsauga įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju — Sąvoka „verslo perdavimas“ — Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą — Nacionalinio teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padarytas Sąjungos teisės pažeidimas — Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teisė į dėl tokio pažeidimo padarytos žalos atlyginimą atsiranda tik panaikinus sprendimą, kuriuo buvo padaryta ši žala“

Santrauka – 2015 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Direktyva 2001/23 – Taikymo sritis – Perdavimas – Sąvoka – Kriterijai

   (Tarybos direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis)

2. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Direktyva 2001/23 – Taikymo sritis – Verslo perdavimas – Sąvoka – Įmonės likvidavimas jos didžiausio akcininko sprendimu, kai vėliau šis akcininkas pakeičia likviduotą įmonę – Įtraukimas – Sąlygos – Likviduotos įmonės savarankiškos organizacinės struktūros neišlaikymas – Poveikio nebuvimas

   (Tarybos direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis)

3. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Aiškinimo klausimai – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Apimtis – Sąvokos „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2001/23, aiškinimo sunkumai, lemiantys vienas kitam prieštaraujančius žemesnės instancijos nacionalinių teismų sprendimus ir riziką, kad teismų praktika Sąjungoje gali skirtis – Įtraukimas

   (SESV 267 straipsnio trečia pastraipa; Tarybos direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis)

4. Europos Sąjungos teisė – Privatiems asmenims suteiktos teisės – Valstybės narės padarytas pažeidimas – Pareiga atlyginti privatiems asmenims padarytą žalą – Sąlygos – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias žalos atlyginimas galimas tik visų pirma panaikinus teismo sprendimą, kuriuo padaryta žala, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas – Neleistinumas

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 24–27 punktus)

2.  Direktyvos 2001/23 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „verslo perdavimas“ apima situaciją, kai užsakomųjų skrydžių rinkoje veikiančią įmonę likviduoja jos didžiausias akcininkas, taip pat oro transporto įmonė, ir pastaroji įmonė pakeičia likviduotą įmonę perimdama pastarosios orlaivių nuomos sutartis ir galiojančias užsakomųjų skrydžių sutartis, vykdo veiklą, kurią anksčiau vykdė likviduota įmonė, įdarbina kai kuriuos iki tol likviduotoje įmonėje dirbusius darbuotojus, pavesdamas jiems atlikti tokias pačias užduotis kaip anksčiau, ir perima likviduotos įmonės smulkią įrangą.

   Siekiant taikyti Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, kad subjektas, kurio dalis turto ir darbuotojų buvo perimta, integruotas į perėmusios bendrovės struktūrą ir neišsaugojo savarankiškos organizacinės struktūros, nereikšminga, nes išliko pastarosios bendrovės perimto turto ir perimtų darbuotojų sąsaja su tęsiama veikla, kurią anksčiau vykdė likviduota bendrovė. Iš tiesų, norint išsiaiškinti, ar perduotas subjektas išsaugojo savarankiškumą, svarbu ne tai, ar jis išlaikė konkrečią organizacinę struktūrą, kurią perdavėjas nustatė įvairiems perduodamiems gamybos elementams, o tai, ar išsaugotas funkcinis tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšys tarp šių elementų. Tokio funkcinio ryšio išlaikymas tarp įvairių perduotų elementų leidžia perėmėjui juos naudoti, net jei perduoti jie integruojami į naują skirtingą organizacinę struktūrą, turint tikslą tęsti tokią pačią ar panašią ekonominę veiklą.

   (žr. 32–35 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai žemesnės instancijos teismai priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl sąvokos „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/23 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalį, išaiškinimo ir įvairiose valstybėse narėse kyla sunkumų dėl šios sąvokos išaiškinimo, teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šios sąvokos išaiškinimo.

   SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kurią įgyvendindamas Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamų ginčų, tačiau jei pagal nacionalinę teisę negalima skųsti teismui nacionalinio teismo sprendimo, pastarasis iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip numatyta SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje, kai jame keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, išskyrus atvejus, kai jis konstatuoja, kad iškeltas klausimas nereikšmingas ar kad dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą, ar kad tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Tai, ar tokia galimybė yra, reikia įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės ypatumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad teismų praktika Sąjungoje gali skirtis.

   (žr. 37–39, 45 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Sąjungos teisė ir visų pirma Teisingumo Teismo suformuluoti principai dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą dėl teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padaryto Sąjungos teisės pažeidimo turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose kaip išankstinė sąlyga numatyta tai, kad šio teismo sprendimas, kuriuo padaryta žala, turi būti panaikintas, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas.

   Atsižvelgiant į pagrindinį teisminės valdžios vaidmenį saugant privačių asmenų teises, kylančias pagal Sąjungos teisės normas, būtų suabejota šių normų veiksmingumu ir susilpnėtų jomis užtikrinamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų tam tikromis sąlygomis gauti žalos, padarytos valstybės narės galutinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisė ir pažeistos šių asmenų teisės, atlyginimo. Kai valstybės atsakomybės taikymo sąlygos tenkinamos (ar taip yra, turi nustatyti nacionalinis teismas), valstybė privalo atlyginti už padarytos žalos padarinius remdamasi nacionaline teise, turėdama mintyje tai, kad nacionalinės teisės aktais nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas). Dėl nacionalinės teisės normos, kurioje kaip išankstinė sąlyga numatyta tai, kad teismo sprendimas, kuriuo padaryta žala, turi būti panaikintas, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas, gali tapti pernelyg sudėtinga gauti žalos, padarytos pažeidus nagrinėjamas Sąjungos teisės nuostatas, atlyginimą.

   Esminė kliūtis, kylanti dėl minėtos nacionalinės teisės normos, veiksmingai taikyti Sąjungos teisę, visų pirma vieną iš pagrindinių principų – valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą principą, įtvirtintą Sutartyse, kuriomis grindžiama Sąjunga, negali būti pateisinama nei res judicata galios, nei teisinio saugumo principais.

   (žr. 47, 50, 51, 58–60 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)