Byla C‑113/14

Vokietijos Federacinė Respublika

prieš

Europos Parlamentą

ir

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo — Teisinio pagrindo pasirinkimas — SESV 43 straipsnio 2 dalis arba SESV 43 straipsnio 3 dalis — Bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas — Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013 — 7 straipsnis — Reglamentas (ES) Nr. 1370/2013 — 2 straipsnis — Kainų nustatymo priemonės — Referencinės ribinės kainos — Intervencinė kaina“

Santrauka – 2016 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Dalykas – Dalinis panaikinimas – Sąlyga – Ginčijamų nuostatų atskiriamumas

   (SESV 263 straipsnis)

2. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Įgyvendinimo priemonės – Kainų nustatymas – Tarybos kompetencija – SESV 43 straipsnio 2 ir 3 dalys – Atitinkamos taikymo sritys

   (SESV 43 straipsnio 2 ir 3 dalys)

3. Institucijų aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Kriterijai – Reglamento Nr. 1308/2013, nustatančio referencines ribines kainas, kuriomis remiantis nustatomos intervencinės kainos žemės ūkio produktų rinkų organizavimo srityje, 7 straipsnis – Priėmimas remiantis SESV 43 straipsnio 2 dalimi – Neleistinumas – Pareiga pagrįsti tokią nuostatą SESV 43 straipsnio 3 dalies nuostata

   (SESV 43 straipsnio 2 ir 3 dalys; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1308/2013 7 straipsnis)

4. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Poveikis – Teisingumo Teismo nustatytas apribojimas – Ginčijamo akto padarinių palikimas galioti, kol per protingą terminą šis aktas bus pakeistas – Teisinio saugumo motyvais grindžiamas pateisinimas

   (SESV 264 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1308/2013 7 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1370/2013 2 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 27 punktą)

2.  Priemonės, kurioms priimti reikalingas politinis sprendimas, kurį priima tik Sąjungos teisės aktų leidėjas, nes jos yra būtinos bendros žemės ūkio ir bendros žuvininkystės politikos tikslams siekti, turi būti grindžiamos SESV 43 straipsnio 2 dalimi. Vis dėlto, priimant priemones dėl žvejybos galimybių nustatymo ir paskirstymo pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį toks vertinimas nebūtinas, nes tokios priemonės iš esmės yra techninio pobūdžio ir laikoma, kad jos priimamos įgyvendinant pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį priimtas nuostatas.

   Be to, SESV 43 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama skirtingų tikslų ir kiekviena iš jų turi konkrečią taikymo sritį, dėl to jos, grindžiant tam tikrų bendros žemės ūkio politikos priemonių priėmimą, gali būti naudojamos atskirai, nes priimdama aktus pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį Taryba turi veikti neviršydama savo kompetencijos ir prireikus laikydamasi teisinio pagrindo, jau nustatyto taikant SESV 43 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu negali būti pagrįstai teigiama, jog tarp šių dviejų nagrinėjamų normų yra hierarchija. Iš tiesų Taryba gali naudotis jai SESV 43 straipsnio 3 dalimi suteikta kompetencija, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas jam SESV 43 straipsnio 2 dalimi suteiktą kompetenciją, dar nėra nustatęs teisinio pagrindo.

   (žr. 55, 58, 59 punktus)

3.  Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių, be kita ko, priskirtinas šio akto tikslas ir turinys. Dėl ribinių kainų, kuriomis išimtinai vadovaujamasi kaip pagrindu nustatant nagrinėjamų produktų intervencines kainas, nustatymo Reglamento Nr. 1308/2013, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą, 7 straipsniu, iš šios nuostatos 2 straipsnio matyti, kad referencinės ribinės kainos turi būti peržiūrėtos atsižvelgiant į objektyvius veiksnius, kaip antai gamybos raidą, gamybos sąnaudas ir tendencijas rinkoje. Norint įvykdyti tokią peržiūrą, reikia atlikti iš esmės techninius ir mokslinius vertinimus, todėl ją reikia atskirti nuo priemonių, dėl kurių reikalingi politiniai sprendimai, kuriems priimti teisė suteikta Sąjungos teisės aktų leidėjui. Iš esmės techninio pobūdžio veiksnių vertinimas, siekiant priimti priemones dėl kainų nustatymo, yra prerogatyva, kuri pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį suteikta Tarybai.

   Kadangi Reglamente Nr. 1308/2013 nėra jokios kitos nuostatos, kuri leistų pagrįstai atskirti nagrinėjamų ribinių kainų peržiūrą nuo jų pirmojo nustatymo, ir atsižvelgiant į aplinkybę, pagal kurią intervencinės kainos išvedamos iš referencinių ribinių kainų, darytina išvada, jog minėtų ribinių kainų nustatymas yra su kainų nustatymu susijusi priemonė. Taigi Reglamento Nr. 1308/2013 7 straipsnis turėjo būti priimtas remiantis SESV 43 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šios išvados nepaneigia argumentas, pagal kurį minėto reglamento 7 straipsniu siekiama tikslų, kurie numatyti tiek SESV 43 straipsnio 2 dalyje, tiek SESV 43 straipsnio 3 dalyje, todėl, atsižvelgiant į SESV 43 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų viršenybę, šio reglamento 7 straipsnis neturėtų būti panaikintas. Iš tiesų, SESV 43 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama skirtingų tikslų ir kiekviena iš jų turi konkrečią taikymo sritį. Taigi, kaip ir Taryba, kuri priimdama priemones pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį turi neviršyti savo kompetencijos, taip ir Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas priemones pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį, turi laikytis jam suteiktos kompetencijos ribų.

   (žr. 61, 65, 70–74 punktus)

4.  Atsižvelgiant į motyvus, susijusius su teisiniu saugumu, Teisingumo Teismo paskelbto negaliojančiu akto padariniai gali likti galioti, be kita ko, jei jo paskelbimas negaliojančiu iš karto lemtų sunkius neigiamus padarinius atitinkamiems asmenims ir jei ginčijamo akto teisėtumas ginčijamas ne dėl jo tikslo ar turinio, bet dėl jo rengėjo kompetencijos trūkumo ar procedūrinių reikalavimų pažeidimo priežasčių. Prie šių priežasčių priskiriama visų pirma klaida dėl ginčijamo akto teisinio pagrindo.

   Šiuo klausimu tiek, kiek Reglamento Nr. 1308/2013, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą, 7 straipsnis ir Reglamento Nr. 1370/2013, kuriuo nustatomos su bendru žemės ūkio produktų rinkų organizavimu susijusios tam tikros pagalbos ir grąžinamųjų išmokų nustatymo priemonės, 2 straipsnis nustato kainas, dėl kurių reikalinga valstybės intervencija, ja siekiama stabilizuoti rinkas ir užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, jų panaikinimas nedelsiant gali lemti sunkias neigiamas pasekmės atitinkamiems asmenims. Šiomis aplinkybėmis egzistuoja svarbūs teisinio saugumo motyvai, dėl kurių Teisingumo Teismas gali tenkinti prašymą palikti galioti Reglamento Nr. 1308/2013 7 straipsnio ir Reglamento Nr. 1370/2013 2 straipsnio padarinius.

   (žr. 81, 83, 84 punktus)