Byla C‑85/14

KPN BV

prieš

Autoriteit Consument en Markt (ACM)

(College van Beroep voor het Bedrijfsleven prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės — Direktyva 2002/22/EB — 28 straipsnis — Galimybė naudotis numeriais ir paslaugomis — Negeografiniai numeriai — Direktyva 2002/19/EB — 5, 8 ir 13 straipsniai — Nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija — Kainų kontrolė — Skambučių persiuntimo paslaugos — Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis telefono skambučių persiuntimo paslaugų teikėjai įpareigojami netaikyti didesnių tarifų, kai skambinama negeografiniais numeriais, nei taikomi tada, kai skambinama geografiniais numeriais — Didelės įtakos rinkoje neturinti įmonė — Kompetentinga nacionalinė institucija“

Santrauka – 2015 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Metodai – Pažodinis, sisteminis ir teleologinis aiškinimas

2. Teisės aktų derinimas – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Galimybė naudotis numeriais ir elektroninių ryšių paslaugomis – Negeografiniai numeriai – Nacionalinės reguliavimo institucijos kompetencija nustatyti didelės įtakos rinkoje neturinčiam operatoriui įpareigojimą dėl tarifų, siekiant panaikinti kliūtį – Proporcingumo principo paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas tikrinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 6, 7, 7a ir 8 straipsniai ir Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 28 straipsnis)

3. Teisės aktų derinimas – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Galimybė naudotis numeriais ir elektroninių ryšių paslaugomis – Negeografiniai numeriai – Nacionalinės teisės nuostatos, numatančios galimybę nustatyti operatoriams įpareigojimą dėl tarifų kitai nacionalinei institucijai, o ne nacionalinei reguliavimo institucijai – Priimtinumas– Sąlygos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 3 straipsnio 2 dalis, 4 ir 6 straipsniai ir Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 28 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 33 punktą)

2.  Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai leidžiama nustatyti įpareigojimą dėl tarifų, remiantis Universaliųjų paslaugų direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 28 straipsniu, siekiant panaikinti kliūtį skambinti negeografiniais numeriais Sąjungoje, kai ši kliūtis yra ne techninio pobūdžio, o nulemta tarifų, net ir neatlikus rinkos analizės, parodančios, kad atitinkama įmonė turi didelę įtaką rinkoje, jei toks įpareigojimas yra būtina priemonė tam, kad galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis paslaugomis skambindami negeografiniais numeriais Sąjungoje.

   Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga įvykdyta ir ar įpareigojimas dėl tarifų yra objektyvus, skaidrus, proporcingas, nediskriminacinis, pagrįstas nustatytos problemos pobūdžiu, pateisinamas, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 8 straipsnyje nustatytus tikslus, ir ar buvo laikomasi Direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 6, 7 ir 7a straipsniuose numatytų procedūrų

   (žr. 43, 49 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali numatyti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 2002/22 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 28 straipsnį įpareigojimą dėl tarifų nustatytų kita valdžios institucija, o ne paprastai už Sąjungos naujosios elektroninių ryšių ir paslaugų reguliavimo sistemos taikymą atsakinga nacionalinė reguliavimo institucija, jeigu ši kita institucija atitinka Direktyvoje 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistoje Direktyva 2009/140, įtvirtintus kompetencijos, nepriklausomumo, nešališkumo ir skaidrumo reikalavimus ir jei sprendimus, kuriuos ji priima, galima veiksmingai apskųsti apeliacinei institucijai, nepriklausomai nuo suinteresuotųjų šalių, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

   Pagal Direktyvos 2002/21 3 straipsnio 2, 4 ir 6 dalis valstybės narės turi ne tik užtikrinti nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą taip, kad jos būtų teisiškai atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo organizacijų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus, įrangą ir paslaugas, bet ir lengvai prieinama forma skelbti užduotis, kurias pagal naująją elektroninių ryšių paslaugų reguliavimo sistemą turi atlikti minėtos institucijos, pirmiausia jei tos užduotys pavestos daugiau nei vienai institucijai, ir pranešti Komisijai reguliavimo institucijų, kurioms pavestos šios funkcijos, pavadinimus ir jų atitinkamą atsakomybę. Todėl kai šios funkcijos net iš dalies pavestos kitai nacionalinei institucijai, o ne nacionalinei reguliavimo institucijai, kuri paprastai atsakinga už naujosios elektroninių ryšių paslaugų reguliavimo sistemos taikymą, kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad ta kita institucija tiesiogiai ar netiesiogiai nevykdytų veiklos funkcijų, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.

   (žr. 55–58 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)