Byla C‑584/13

Directeur général des finances publiques

prieš

Mapfre asistencia compañia internacional de seguros y reaseguros SA

ir

Mapfre warranty SpA

prieš

Directeur général des finances publiques

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Apmokestinimas — Apyvartos mokestis — Taikymo sritis — Atleidimas nuo mokesčio — Draudimo sandorių sąvoka — Paslaugos teikimo sąvoka — Vienkartinė įmoka, mokama kaip garantija naudotos transporto priemonės gedimo atveju“

Santrauka – 2015 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Būtinybė nurodyti Teisingumo Teismui pakankamai tikslias faktines aplinkybes

   (SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnis)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio – Draudimo ir perdraudimo sandorių atleidimas nuo mokesčio – Sąvoka – Paslaugos teikimas, kurį sudaro garantija dėl mechaninių gedimų, galinčių paveikti tam tikras naudotos transporto priemonės dalis, už vienkartinę įmoką – Nuo šios naudotos transporto priemonės pardavėjo nepriklausomo ūkio subjekto atliktas teikimas – Įtraukimas – Paslaugos teikimas ir naudotos transporto priemonės pardavimas, kurie turi būti laikomi vienu tiekimu arba dviem atskirais teikimu ir tiekimu – Nacionalinio teismo vertinimas

   (Tarybos direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 91/680, 13 straipsnio B skirsnio a punktas)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 31–33 punktus)

2.  Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 91/680, 13 straipsnio B skirsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad paslaugų teikimas, kai nuo naudotų transporto priemonių pardavėjo nepriklausomas ūkio subjektas, sumokėjus vienkartinę įmoką, suteikia garantiją dėl mechaninių gedimų, galinčių paveikti tam tikras naudotos transporto priemonės dalis, yra neapmokestinamas draudimo sandoris, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

   Iš tiesų, neatsižvelgiant į klausimą, ar sutartis sudaryta tarp naudotos transporto priemonės pirkėjo ir nuo šios transporto priemonės pardavėjo nepriklausomo ūkio subjekto, o pardavėjas veikia tik kaip tarpininkas, ar šis pardavėjas sudaro tokią sutartį savo vardu, bet pirkėjo naudai ir ar, galiausiai, automobilio pardavėjas perduoda pirkėjui teises pagal sutartį, kurią jis sudarė su nepriklausomu ūkio subjektu savo vardu ir savo naudai, sąvoka „draudimo sandoriai“, kaip ji suprantama pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio a punktą, yra pakankamai plati, kad apimtų visas šias situacijas.

   Be to, sandorių kvalifikavimas kaip „draudimo sandorių“ pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio a punktą nepriklauso nuo to, kaip draudikas valdo rizikos, kurią įsipareigoja padengti, dydį ir apskaičiuoja tikslią įmokų sumą. Šiuo klausimu, „draudimo sandorio“, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio a punktą, esmę sudaro tai, kad apdraustasis apsisaugo nuo rizikos ateityje patirti neaiškių, tačiau galbūt didelių finansinių nuostolių, sumokėdamas tam tikrą ribotą įmoką.

   Galiausiai, minėtas paslaugos teikimas ir naudotos transporto priemonės pardavimas iš esmės turi būti laikomi atskirais ir savarankiškais sandoriais, kurie vertinami atskirai apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tikslais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar naudotos transporto priemonės pardavimas ir nuo naudotų transporto priemonių pardavėjo nepriklausomo ūkio subjekto suteikta garantija dėl mechaninių gedimų, galinčių paveikti tam tikras naudotos transporto priemonės dalis, yra taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad turi būti laikomi vienu sandoriu, ar, atvirkščiai, jie sudaro du savarankiškus sandorius.

   (žr. 38, 41, 42, 58 punktus ir rezoliucinę dalį)