Byla C‑560/13

Finanzamt Ulm

prieš

Ingeborg Wagner-Raith

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Laisvas kapitalo judėjimas — Leidžianti nukrypti nuostata — Kapitalo judėjimas, susijęs su finansinių paslaugų teikimu — Nacionalinės teisės aktai, numatantys investicinės veiklos pajamų iš užsienio investicinių fondų vienetų fiksuotą apmokestinimą — Juodieji fondai“

Santrauka – 2015 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė — Kapitalo judėjimo liberalizavimas — Direktyva 88/361 — Taikymo sritis — Kolektyvinio investavimo subjekto dividendų gavimas — Įtraukimas

   (Tarybos direktyvos 88/361 I priedas)

2. Laisvė teikti paslaugas — Laisvas kapitalo judėjimas — Sutarties nuostatos — Su šiomis dviem pagrindinėmis laisvėmis susijusios nacionalinės priemonės nagrinėjimas — Taikytinų taisyklių nustatymo kriterijai

   (SESV 56, 63 straipsniai ir SESV 64 straipsnio 1 dalis)

3. Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė — Kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų apribojimai — Kapitalo judėjimo, susijusio su finansinių paslaugų teikimu, apribojimai — Sąvoka — Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatomas iš užsienio investicinių fondų kapitalo dalių gautų pajamų fiksuotas apmokestinimas — Įtraukimas

   (SESV 64 straipsnis)

1.  Kolektyvinio investavimo subjekto dividendų gavimas, net jei jis aiškiai nenurodytas šioje nomenklatūroje, nustatytoje Direktyvos 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo I priede, kaip „kapitalo judėjimas“, gali būti priskirtas prie rezidentų įvykdyto užsienio subjektų vertybinių popierių, kuriais prekiaujama arba neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimo, todėl yra neatsiejamas nuo kapitalo judėjimo.

   Todėl nacionalinės teisės aktas, reglamentuojantis investuotojų, turinčių kolektyvinio investavimo subjektų vienetų, pajamų apmokestinimą ir numatantis skirtingą apmokestinimo tvarką, atsižvelgiant į tai, ar atitinkami investiciniai fondai nerezidentai laikosi nacionalinės teisės nuostatų, yra kapitalo judėjimą, kaip tai suprantama pagal šią nomenklatūrą, reglamentuojanti priemonė.

   (žr. 25 ir 26 punktus)

2.  Iš EB 56 ir 63 straipsnių formuluočių ir iš jų vietos dviejuose skirtinguose Sutarties IV skyriaus skirsniuose, išplaukia, kad nors glaudžiai susijusios šios nuostatos yra skirtos reglamentuoti skirtingas situacijas ir kad kiekviena iš jų turi savo taikymo sritį. Siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės norma patenka į vienos arba kitos pagrindinės laisvės, užtikrinamos pagal Sutartį, sritį, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos normos dalyką.

   Nacionalinės teisės aktai, kurių dalykas daugiausia yra finansinių paslaugų teikimas, patenka į Sutarties nuostatų dėl paslaugų teikimo laisvės taikymo sritį, net jei galėtų apimti laisvo kapitalo judėjimą ar būti su juo susiję.

   Tačiau į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tos nacionalinės priemonės, kurių dalykas daugiausia yra kapitalo judėjimas.

   Šiomis aplinkybėmis lemiamas SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijus yra priežastinis ryšys tarp kapitalo judėjimo ir finansinių paslaugų teikimo, o ne ginčijamos nacionalinės priemonės taikymo sritis asmenų atžvilgiu ar jos ryšys su tokių paslaugų teikėju, o ne su jų gavėju.

   (žr. 30–32, 34, 39 punktus)

3.  SESV 64 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės aktas, numatantis investicinių fondų nerezidentų vienetų savininkų gautų pajamų fiksuotą apmokestinimą, kai fondai neįvykdo tam tikrų teisinių prievolių, yra kapitalo judėjimą, susijusį su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, reglamentuojanti priemonė.

   (žr. 48 punktą ir rezoliucinę dalį)

Byla C‑560/13

Finanzamt Ulm

prieš

Ingeborg Wagner-Raith

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Laisvas kapitalo judėjimas — Leidžianti nukrypti nuostata — Kapitalo judėjimas, susijęs su finansinių paslaugų teikimu — Nacionalinės teisės aktai, numatantys investicinės veiklos pajamų iš užsienio investicinių fondų vienetų fiksuotą apmokestinimą — Juodieji fondai“

Santrauka – 2015 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Kapitalo judėjimo liberalizavimas – Direktyva 88/361 – Taikymo sritis – Kolektyvinio investavimo subjekto dividendų gavimas – Įtraukimas

   (Tarybos direktyvos 88/361 I priedas)

2. Laisvė teikti paslaugas – Laisvas kapitalo judėjimas – Sutarties nuostatos – Su šiomis dviem pagrindinėmis laisvėmis susijusios nacionalinės priemonės nagrinėjimas – Taikytinų taisyklių nustatymo kriterijai

   (SESV 56, 63 straipsniai ir SESV 64 straipsnio 1 dalis)

3. Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų apribojimai – Kapitalo judėjimo, susijusio su finansinių paslaugų teikimu, apribojimai – Sąvoka – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatomas iš užsienio investicinių fondų kapitalo dalių gautų pajamų fiksuotas apmokestinimas – Įtraukimas

   (SESV 64 straipsnis)

1.  Kolektyvinio investavimo subjekto dividendų gavimas, net jei jis aiškiai nenurodytas šioje nomenklatūroje, nustatytoje Direktyvos 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo I priede, kaip „kapitalo judėjimas“, gali būti priskirtas prie rezidentų įvykdyto užsienio subjektų vertybinių popierių, kuriais prekiaujama arba neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimo, todėl yra neatsiejamas nuo kapitalo judėjimo.

   Todėl nacionalinės teisės aktas, reglamentuojantis investuotojų, turinčių kolektyvinio investavimo subjektų vienetų, pajamų apmokestinimą ir numatantis skirtingą apmokestinimo tvarką, atsižvelgiant į tai, ar atitinkami investiciniai fondai nerezidentai laikosi nacionalinės teisės nuostatų, yra kapitalo judėjimą, kaip tai suprantama pagal šią nomenklatūrą, reglamentuojanti priemonė.

   (žr. 25 ir 26 punktus)

2.  Iš EB 56 ir 63 straipsnių formuluočių ir iš jų vietos dviejuose skirtinguose Sutarties IV skyriaus skirsniuose, išplaukia, kad nors glaudžiai susijusios šios nuostatos yra skirtos reglamentuoti skirtingas situacijas ir kad kiekviena iš jų turi savo taikymo sritį. Siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės norma patenka į vienos arba kitos pagrindinės laisvės, užtikrinamos pagal Sutartį, sritį, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos normos dalyką.

   Nacionalinės teisės aktai, kurių dalykas daugiausia yra finansinių paslaugų teikimas, patenka į Sutarties nuostatų dėl paslaugų teikimo laisvės taikymo sritį, net jei galėtų apimti laisvo kapitalo judėjimą ar būti su juo susiję.

   Tačiau į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tos nacionalinės priemonės, kurių dalykas daugiausia yra kapitalo judėjimas.

   Šiomis aplinkybėmis lemiamas SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijus yra priežastinis ryšys tarp kapitalo judėjimo ir finansinių paslaugų teikimo, o ne ginčijamos nacionalinės priemonės taikymo sritis asmenų atžvilgiu ar jos ryšys su tokių paslaugų teikėju, o ne su jų gavėju.

   (žr. 30–32, 34, 39 punktus)

3.  SESV 64 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės aktas, numatantis investicinių fondų nerezidentų vienetų savininkų gautų pajamų fiksuotą apmokestinimą, kai fondai neįvykdo tam tikrų teisinių prievolių, yra kapitalo judėjimą, susijusį su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, reglamentuojanti priemonė.

   (žr. 48 punktą ir rezoliucinę dalį)