Byla C‑198/13

Víctor Manuel Julian Hernández ir kt.

prieš

Reino de España (Subdelegación del Gobierno de España en Alicante) ir kt.

(Juzgado de lo Social no 1 de Benidorm pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam — Direktyva 2008/94/EB — Taikymo sritis — Darbdavio teisė į kompensaciją iš valstybės narės už darbuotojui išmokėtą atlyginimą per to darbuotojo atleidimo iš darbo ginčijimo procesą, kai jis trunka ilgiau nei šešiasdešimt darbo dienų nuo ieškinio dėl užginčijimo pateikimo — Teisės į kompensaciją nebuvimas niekiniais atleidimo iš darbo atvejais — Reikalavimo, susijusio su darbdavio teise į kompensaciją, perėjimas remiantis subrogacija pagal įstatymą jo darbuotojui, kai darbdavys tampa laikinai nemokus — Darbuotojų, kurių atleidimas iš darbo buvo pripažintas niekiniu, diskriminacija — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — Taikymo sritis — 20 straipsnis“

Santrauka – 2014 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 2008/94 – Taikymo sritis – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta sumokėti darbo užmokestį, susikaupusį po šešiasdešimtos darbo dienos nuo proceso dėl atleidimų iš darbo užginčijimo pradžios datos, išskyrus niekiniais pripažintus atleidimus – Vienodas požiūris – Vertinimas remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsniu – Netaikymas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis ir 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94 3, 4 straipsniai ir 11 straipsnio pirma pastraipa)

Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbdavys gali iš atitinkamos valstybės narės reikalauti sumokėti darbo užmokestį, susikaupusį vykstant procesui, per kurį ginčijamas atleidimas iš darbo, už laikotarpį, praėjus šešiasdešimčiai darbo dienų nuo ieškinio pateikimo datos, ir pagal kuriuos tuo atveju, jei darbdavys šio darbo užmokesčio nesumokėjo ir yra laikinai nemokus, atitinkamas darbuotojas gali, remdamasis subrogacija pagal įstatymą, tiesiogiai reikalauti iš šios valstybės sumokėti šį darbo užmokestį, nepatenka į Direktyvos 2008/94 dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam taikymo sritį, todėl šie nacionalinės teisės aktai negali būti nagrinėjami atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija užtikrinamas pagrindines teises, būtent į jos 20 straipsnį.

Iš tiesų, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje nustatyta, kad pareiga laikytis Sąjungos teisė sistemoje įtvirtintų pagrindinių teisių valstybėms narėms privaloma tik tuo atveju, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Šiuo atžvilgiu sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį, suponuoja sąsają tarp Sąjungos teisės akto ir ginčijamos nacionalinės priemonės, kuri turi būti daugiau nei tik sričių panašumas arba vienos srities netiesioginis poveikis kitai. Teisingumo Teismas konkrečiai padarė išvadą, kad Sąjungos pagrindinės teisės negali būti taikomos siejant su nacionaline teise, nes atitinkamos srities Sąjungos teisės nuostatose nebuvo nustatyta jokia konkreti valstybių narių pareiga dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos. Tik dėl aplinkybės, kad nacionalinė priemonė susijusi su sritimi, kurioje Sąjunga turi kompetenciją, ta priemonė negali patekti į Sąjungos teisės taikymo sritį, vadinasi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija negali būti jai taikoma. Siekiant nustatyti, ar nacionalinė priemonė susijusi su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį, reikia patikrinti, be kita ko, ar nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatą, taip pat šių teisės aktų pobūdį ir tai, ar jais siekiama kitų tikslų nei tie, kurie nustatyti Sąjungos teisėje, net jeigu jie šiai teisei gali daryti netiesioginį poveikį, taip pat – ar egzistuoja konkretūs Sąjungos teisės aktai šioje srityje arba aktai, galintys jai daryti poveikį.

Visų pirma, minėtais nacionalinės teisės aktais siekiama ne užtikrinti Direktyvoje 2008/94 numatytą minimalią pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų apsaugą darbdavio nemokumo atveju, bet garantuoti kad valstybė narė atlygins žalą, patirtą dėl daugiau kaip šešiasdešimt darbo dienų trunkančio teismo proceso. Be to, šis žalos atlyginimas negali daryti neigiamos įtakos ar apriboti minimalios apsaugos, kurią ši valstybė narė jiems garantuoja per nacionalinę garantijų instituciją, kaip nustatyta šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose. Dėl šios direktyvos 11 straipsnio pirmos pastraipos reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje tik konstatuojama, jog Direktyva 2008/94 nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į šią formuluotę, ši nuostata, kuri įtvirtinta V skyriuje „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“, nesuteikia valstybėms narėms galimybės priimti teisės aktus remiantis Sąjungos teise; šia nuostata, skirtingai nei pagal tos direktyvos I ir II skyriuose numatytas galimybes, tik pripažįstama valstybių narių teisė remiantis nacionaline teise numatyti tokias nuostatas, kurios būtų palankesnės už nustatytąsias šioje direktyvoje. Darytina išvada, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams tik suteikiama palankesnė apsauga remiantis vien valstybių narių kompetencija, įtvirtinta Direktyvos 2008/94 11 straipsnio pirmoje pastraipoje, negali būti laikoma patenkančia į šios direktyvos taikymo sritį. Galiausiai minėti teisės aktai nekelia pavojaus Sąjungos teisės viršenybei, vienovei ir veiksmingumui, nes jie negali nei daryti neigiamos įtakos, nei riboti minimalios apsaugos, užtikrintos pagal Direktyvos 2008/94 3 ir 4 straipsnius.

(žr. 33–37, 41, 43–45, 47, 49 punktus ir rezoliucinę dalį)