Byla C‑137/13

Herbaria Kräuterparadies GmbH

prieš

Freistaat Bayern

(Bayerisches Verwaltungsgericht München prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Žemės ūkis — Bendra žemės ūkio politika — Ekologinė gamyba ir ekologiškų produktų ženklinimas — Reglamentas (EB) Nr. 889/2008 — 27 straipsnio 1 dalies f punktas — Tam tikrų produktų ir medžiagų naudojimas perdirbant maisto produktus — Draudimas naudoti mineralus, vitaminus, aminorūgštis ir mikroelementus, kai pagal įstatymus jų naudoti nereikalaujama — Geležies gliukonato ir vitaminų dėjimas į ekologiškus gėrimus — Mineralų, vitaminų, aminorūgščių ir mikroelementų naudojimas — Kiekis, būtinas, kad būtų leista prekiauti kaip maisto papildu, pateikiant teiginius apie maistingumą ar sveikumą, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktu“

Santrauka – 2014 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Teismo procesas – Žodinė proceso dalis – Atnaujinimas – Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl teisės aspektų, paminėtų generalinio advokato išvadoje – Nebuvimas

   (SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2. Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Žemės ūkio produktų ekologinės gamybos būdas ir nuorodos į jį ant žemės ūkio ir maisto produktų – Reglamentas Nr. 889/2008 – Ekologiškų produktų ženklinimas – Tam tikrų produktų ir medžiagų naudojimas perdirbant maisto produktus, paženklintus kaip ekologiški produktai – Draudimas naudoti neekologiškus mineralus ir vitaminus, nebent to būtų reikalaujama pagal įstatymą – Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1924/2006; Komisijos reglamento Nr. 889/2008 27 straipsnio 1 dalies f punktas ir Komisijos reglamentas Nr. 432/2012; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46, iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 1137/2008, ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39)

3. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Pateiktinų klausimų nustatymas – Nacionalinio teismo išimtinė kompetencija – Papildomi klausimai, kuriuos šalys pagrindinėje byloje iškėlė vykstant procesui – Teisingumo Teismo pareiga apsiriboti klausimais, išplaukiančiais iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą

   (SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 28, 29 punktus)

2.  Reglamento Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės, 27 straipsnio 1 dalies f punktas aiškintinas taip, kad naudoti vieną iš šioje nuostatoje nurodytų medžiagų pagal teisės aktus reikalaujama, tik jei pagal Sąjungos teisės taisyklę arba pagal Sąjungos teisę atitinkančią nacionalinės teisės taisyklę tiesiogiai reikalaujama įdėti minėtos medžiagos į maisto produktą tam, kad juo apskritai galėtų būti prekiaujama. Naudoti tokios medžiagos pagal teisės aktus, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, nereikalaujama, kai maisto produktu prekiaujama kaip maisto papildu, vartojant teiginį apie maistingumą ar sveikumą, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktu, net jeigu tai reiškia, kad tam, jog būtų laikomasi su medžiagų dėjimu į maisto produktus susijusių nuostatų, numatytų atitinkamai:

   – Direktyvoje 2002/46 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo, iš dalies pakeistoje Reglamentu Nr. 1137/2008,

   – Reglamente Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą ir Reglamente Nr. 432/2012 dėl tam tikrų leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašo sudarymo ir

   – Direktyvoje 2009/39 dėl specialios mitybinės paskirties maisto produktų ir Reglamente Nr. 953/2009 dėl medžiagų, kurių konkrečiais mitybos tikslais gali būti dedama į specialios paskirties maisto produktus,

   šio maisto produkto sudėtyje turi būti tam tikras nagrinėjamos medžiagos kiekis.

   Ūkio subjektai turi nustatyti savo produktų sudėtį ir nuspręsti, kokiu pavadinimu pageidauja juos pardavinėti. Jeigu jie pageidauja šiuos produktus pardavinėti kaip maisto papildus, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2002/46, vartodami teiginius apie maistingumą ar sveikumą, kaip jie suprantami pagal reglamentus Nr. 1924/2006 ir 432/2012, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktus, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2009/39 ir Reglamentą Nr. 953/2009, jie turi įvykdyti pareigas, šioje srityje numatytas taikytinų Sąjungos teisės aktų, o tai gali lemti draudimą prekiauti kaip ekologinės žemdirbystės produktu. Pagal Sąjungos teisę negarantuojama, kad ūkio subjektas galės prekiauti savo produktais, vartodamas visus pavadinimus, kurie, jo manymu, yra naudingi parduodant tuos produktus.

   (žr. 46, 51 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50 punktą)

Byla C‑137/13

Herbaria Kräuterparadies GmbH

prieš

Freistaat Bayern

(Bayerisches Verwaltungsgericht München prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Žemės ūkis — Bendra žemės ūkio politika — Ekologinė gamyba ir ekologiškų produktų ženklinimas — Reglamentas (EB) Nr. 889/2008 — 27 straipsnio 1 dalies f punktas — Tam tikrų produktų ir medžiagų naudojimas perdirbant maisto produktus — Draudimas naudoti mineralus, vitaminus, aminorūgštis ir mikroelementus, kai pagal įstatymus jų naudoti nereikalaujama — Geležies gliukonato ir vitaminų dėjimas į ekologiškus gėrimus — Mineralų, vitaminų, aminorūgščių ir mikroelementų naudojimas — Kiekis, būtinas, kad būtų leista prekiauti kaip maisto papildu, pateikiant teiginius apie maistingumą ar sveikumą, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktu“

Santrauka – 2014 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Teismo procesas — Žodinė proceso dalis — Atnaujinimas — Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl teisės aspektų, paminėtų generalinio advokato išvadoje — Nebuvimas

   (SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2. Žemės ūkis — Bendra žemės ūkio politika — Žemės ūkio produktų ekologinės gamybos būdas ir nuorodos į jį ant žemės ūkio ir maisto produktų — Reglamentas Nr. 889/2008 — Ekologiškų produktų ženklinimas — Tam tikrų produktų ir medžiagų naudojimas perdirbant maisto produktus, paženklintus kaip ekologiški produktai — Draudimas naudoti neekologiškus mineralus ir vitaminus, nebent to būtų reikalaujama pagal įstatymą — Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1924/2006; Komisijos reglamento Nr. 889/2008 27 straipsnio 1 dalies f punktas ir Komisijos reglamentas Nr. 432/2012; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46, iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 1137/2008, ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39)

3. Prejudiciniai klausimai — Kreipimasis į Teisingumo Teismą — Pateiktinų klausimų nustatymas — Nacionalinio teismo išimtinė kompetencija — Papildomi klausimai, kuriuos šalys pagrindinėje byloje iškėlė vykstant procesui — Teisingumo Teismo pareiga apsiriboti klausimais, išplaukiančiais iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą

   (SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 28, 29 punktus)

2.  Reglamento Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės, 27 straipsnio 1 dalies f punktas aiškintinas taip, kad naudoti vieną iš šioje nuostatoje nurodytų medžiagų pagal teisės aktus reikalaujama, tik jei pagal Sąjungos teisės taisyklę arba pagal Sąjungos teisę atitinkančią nacionalinės teisės taisyklę tiesiogiai reikalaujama įdėti minėtos medžiagos į maisto produktą tam, kad juo apskritai galėtų būti prekiaujama. Naudoti tokios medžiagos pagal teisės aktus, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, nereikalaujama, kai maisto produktu prekiaujama kaip maisto papildu, vartojant teiginį apie maistingumą ar sveikumą, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktu, net jeigu tai reiškia, kad tam, jog būtų laikomasi su medžiagų dėjimu į maisto produktus susijusių nuostatų, numatytų atitinkamai:

   – Direktyvoje 2002/46 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo, iš dalies pakeistoje Reglamentu Nr. 1137/2008,

   – Reglamente Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą ir Reglamente Nr. 432/2012 dėl tam tikrų leidžiamų vartoti teiginių apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystymąsi ir sveikatą, sąrašo sudarymo ir

   – Direktyvoje 2009/39 dėl specialios mitybinės paskirties maisto produktų ir Reglamente Nr. 953/2009 dėl medžiagų, kurių konkrečiais mitybos tikslais gali būti dedama į specialios paskirties maisto produktus,

   šio maisto produkto sudėtyje turi būti tam tikras nagrinėjamos medžiagos kiekis.

   Ūkio subjektai turi nustatyti savo produktų sudėtį ir nuspręsti, kokiu pavadinimu pageidauja juos pardavinėti. Jeigu jie pageidauja šiuos produktus pardavinėti kaip maisto papildus, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2002/46, vartodami teiginius apie maistingumą ar sveikumą, kaip jie suprantami pagal reglamentus Nr. 1924/2006 ir 432/2012, arba kaip specialios mitybinės paskirties maisto produktus, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2009/39 ir Reglamentą Nr. 953/2009, jie turi įvykdyti pareigas, šioje srityje numatytas taikytinų Sąjungos teisės aktų, o tai gali lemti draudimą prekiauti kaip ekologinės žemdirbystės produktu. Pagal Sąjungos teisę negarantuojama, kad ūkio subjektas galės prekiauti savo produktais, vartodamas visus pavadinimus, kurie, jo manymu, yra naudingi parduodant tuos produktus.

   (žr. 46, 51 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50 punktą)