EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. spalio 9 d.

Kari Wahlström

prieš

Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (Frontex)

„Viešoji tarnyba — Laikinasis tarnautojas — Vertinimo ataskaita — Pareiga motyvuoti — Metinis pokalbis su vertintoju — Tikslų nustatymas“

Dalykas:

Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo K. Wahlström prašo panaikinti jo 2010 m. vertinimo ataskaitą ir priteisti iš Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros (Frontex, toliau – agentūra) 10000 EUR sumą atlyginti žalai, patirtai dėl to, kad nebuvo nustatyti siektini tikslai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti jo profesinį našumą tais pačiai metais.

Sprendimas:

Atmesti ieškinį. K. Wahlström padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Pareiga faktinėmis aplinkybėmis pagrįsti vertinimo ataskaitoje pateiktus komentarus – Nebuvimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2. Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – Ataskaitos parengimas suinteresuotajam asmeniui nedalyvaujant procedūroje – Teisės būti išklausytam pažeidimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

3. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Ataskaita, kurią rengiant padarytas procedūrinis pažeidimas – Pasekmės

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga nustatyti siektinus tikslus – Ataskaitos panaikinimas dėl šių tikslų nenustatymo

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

1.  Rengiant vertinimo ataskaitą vertintojų turima didelė diskreciją leidžia daryti prielaidą, kad jie neprivalo jų rengiamose vertinimo ataskaitose nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios svarbios jų vertinimui pagrįsti, arba jų pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, kaip ir neprivalo nagrinėti arba atsakyti į visus vertinamo pareigūno arba tarnautojo užginčytus klausimus. Vertinimo ataskaita siekiama ne pateikti vertinamo pareigūno atliktų darbų, kuriuos jis turėjo padaryti vykdydamas su jo pareigomis susijusias užduotis, išsamų ir vien aprašomąjį sąrašą, bet atskleisti jo gebėjimus, naudingumą ir elgesio tarnyboje kokybę remiantis svarbiais jo darbų bruožais.

   Be kita ko, pateikiant pagrindą dėl nepakankamos motyvacijos, sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos negalima kaltinti nepagrindus tarnautojo profesinio našumo vertinimo papildomais konkrečiais pavyzdžiais, nes skundžiamos vertinimo ataskaitos analizė, pirma, leidžia suinteresuotajam asmeniui pakankamai suprasti, ar ji pagrįsta arba ar joje yra trūkumų, leidžiančių ginčyti jos teisėtumą, ir, antra, teisėjui vykdyti šios ataskaitos teisėtumo kontrolę.

   (žr. 22, 23 ir 26 punktus)

   Nuoroda:

   Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, 86 punktas; 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, 108 punktas ir nurodyta teismo praktika.

   Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo van Arum prieš Parlamentą, F‑139/07, 88 ir 101 punktai; 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Kimman prieš Komisiją, F‑74/10, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas nagrinėjamas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo byloje T‑644/11 P. 95 punktas.

2.  Rengdamas vertinimo ataskaitą vertintojas turi pakviesti pareigas einantį asmenį į metinį pokalbį per 20 darbo dienų nuo vertinimo procedūros pradžios, kad vertinimo ataskaita nebūtų parengta nesuteikus vertinamam tarnautojui galimybės būti tinkamai išklausytam, nes pokalbio su pareigūnu ar tarnautoju nesurengimas taip pat yra teisės būti išklausytam pažeidimas. Per vertinimo procedūrą kokybiškas pokalbis yra būtinas, nes jis yra esminis vertinimo elementas ir preziumuoja tiesioginį vertinamojo ir vertintojo kontaktą, kuris vienintelis gali paskatinti atvirą ir nuodugnų pokalbį, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai įvertinti galimų įvairių nesutarimų pobūdį, priežastis bei reikšmę ir būtų pasiektas geriausias abipusis supratimas.

   (žr. 36 ir 37 punktus)

   Nuoroda:

   Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑16/03, 40 ir 48 punktai; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Laroche prieš Komisiją, T‑115/04, 36 punktas; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius prieš Komisiją, T‑173/04, 69 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑27/05, 46–49 punktai.

3.  Tam, kad procedūrinis pažeidimas galėtų lemti akto, konkrečiai kalbant, Sąjungos pareigūno ar tarnautojo vertinimo ataskaitos, panaikinimą, būtina, kad, nesant šio pažeidimo, procedūros baigtis galėtų būti kitokia.

   (žr. 40 punktą)

   Nuoroda:

   Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑142/87, 48 punktas.

   Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, 39 punktas.

   Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Kimman prieš Komisiją 76 punktas.

4.  Nuostatų, kuriomis įpareigojama kiekvieno vertinimo laikotarpio pradžioje nustatyti pareigūno tikslus, nesilaikymas yra esminis pažeidimas, kuriuo gali būti grindžiama ginčijamos vertinimo ataskaitos kritika. Nustatytais tikslais kaip esminiu elementu remiamasi vertinant pareigūno darbo rezultatus ir parengiant vertinimo ataskaitą, todėl atsisakius pareigos bendradarbiaujant su vertintoju formaliai nustatyti tikslus, kai suinteresuotasis asmuo keičia darbo vietą, tikslų nustatymo srityje pareigūnai būtų vertinami nevienodai, atsižvelgiant į jų darbo vietos keitimo datą. Be to, nustatyti tikslus būtina a fortiori tuo atveju, kai pareigūnui patikimos naujos užduotys kitame skyriuje, į kurį jis turėtų kuo greičiau integruotis.

   (žr. 45 ir 52 punktus)

   Nuoroda:

   Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, T‑193/08 P, 71–75 punktai.

   Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sundholm prieš Komisiją, F‑42/06, 39–41 punktai; 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendimo N prieš Parlamentą, F‑71/08, 54–60 punktai; 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo AQ prieš Komisiją, F‑66/10, 68, 83 ir 84 punktai.