Byla C‑525/12

Europos Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Aplinka — Direktyva 2000/60/EB — Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindai — Sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimas — Sąvoka „vandens paslaugos““

Santrauka – 2014 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ieškinys – Kaltinimų ir pagrindų nurodymas – Formos reikalavimai – Pareiga pateikti nuoseklią ir išsamią kaltinimų santrauką

   (SESV 258 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktas)

2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Nustatymas per ikiteisminę procedūrą – Neišsamiai nurodytos situacijos, kurios laikomos prieštaraujančiomis Sąjungos teisei – Leistinumas

   (SESV 258 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktas)

3. Aplinka – Sąjungos politika vandens srityje – Direktyva 2000/60 – Vandens paslaugos – Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60 2 straipsnio 38 punktas)

4. Aplinka – Sąjungos politika vandens srityje – Direktyva 2000/60 – Sąnaudų susigrąžinimo principo taikymas visoms vandens paslaugoms – Nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60 2 straipsnio 38 punktas ir 9 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 21–23 punktus)

2.  Nepažeidžiant Komisijos pareigos, susijusios su įrodinėjimo našta per SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą, niekas jai nedraudžia, esant skirtingam aiškinimui, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl tariamo atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo ir nurodyti daugybę situacijų, kurios, jos nuomone, prieštarauja Sąjungos teisei, nors ji išsamiai nenurodo visų šių situacijų.

   Aiškinimą, kurį pateikia atitinkama valstybė narė dėl Sąjungos teisės nuostatos, kuris neatitinka Komisijos aiškinimo, lemia šios valstybės narės teritorijoje taikoma administracinė praktika, kurios buvimas neginčijamas, nors ji ir nėra paplitusi. Todėl aplinkybė, kad Komisija, pagrįsdama savo argumentus, nurodė tik kai kuriuos šios praktikos pavyzdžius, negali paneigti jos ieškinio tikslumo, būtino vertinant šio ieškinio dalyką.

   Šiuo aspektu, nors Komisija savo ieškinio reikalavimų dalyje kaip pavyzdžius nurodo situacijas, kurios, jos nuomone, liudija apie atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą, nors tokie pavyzdžiai nepateikiami pagrįstos nuomonės, išsiųstos šiai valstybei narei, rezoliucinėje dalyje, toks papildomas nurodymas neturėtų būti vertinamas kaip šio ieškinio dalyko išplėtimas, t. y. šį dalyką ir toliau sudaro vien išvada, kad neįvykdyti įsipareigojimai.

   (žr. 25–27 punktus)

3.  Direktyvos 2000/60, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 2 straipsnio 38 punkte „vandens paslaugomis“ laikomos visos paslaugos, kurios apima visas namų ūkiams, viešosioms institucijoms ir ekonominei veiklai teikiamas paslaugas: pirma, paviršinio arba požeminio vandens ėmimą, užtvenkimą, saugojimą, apdorojimą ir skirstymą ir, antra, nuotekų surinkimo ir valymo įrenginių, iš kurių jos vėliau išleidžiamos į paviršinį vandenį, paslaugas.

   (žr. 44 punktą)

4.  Tai, kad valstybė narė tam tikrai veiklai, nurodytai Direktyvos 2000/60, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 2 straipsnio 38 punkto a papunktyje netaiko sąnaudų susigrąžinimo principo, savaime neleidžia nustatyti, nesant kitų kaltinimų, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 38 punktą ir 9 straipsnį.

   (žr. 59 punktą)