Byla C‑475/12

UPC DTH Sàrl

prieš

Nemzeti Média- és Hírközlési Hatóság Elnökhelyettese

(Fővárosi Törvényszék prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Telekomunikacijų sektorius — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Laisvė teikti paslaugas — SESV 56 straipsnis — Direktyva 2002/21/EB — Tarpvalstybinis radijo ir televizijos programų paketo paslaugos teikimas — Sąlyginė prieiga — Nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija — Registracija — Pareiga įsisteigti“

Santrauka – 2014 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Reguliavimo sistema – Direktyva 2002/21 – Materialinė taikymo sritis – Tarpvalstybinis radijo ir televizijos programų paketo paslaugos teikimas – Įtraukimas – Paslauga, teikiama naudojant sąlyginės prieigos sistemą – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 2 straipsnio c, ea ir f punktai)

2. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Reguliavimo sistema – Direktyva 2002/21 – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Sąlyginės prieigos prie radijo ir televizijos programų paketo paslaugą už atlygį teikiantis operatorius – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

3. Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Per palydovą retransliuojamų radijo ir audiovizualinių programų tarpvalstybinės paslaugos – Įtraukimas

   (SESV 56 straipsnis)

4. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Leidimas – Direktyva 2002/20 – Elektroninių ryšių paslaugų priežiūra – Valstybės, iš kurios teikiamos šios paslaugos, priimtų sprendimų dėl leidimų išdavimo pripažinimas valstybėje, kurioje šios paslaugos teikiamos – Paskirties valstybės nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

5. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Akivaizdžiai nereikšmingi klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas neįmanomas – Su pagrindinės bylos dalyku nesusiję klausimai

   (SESV 267 straipsnis)

6. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Telekomunikacijų sektorius – Tarpvalstybinės per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programų paslaugos – Reikalavimas, kad paslaugos teikėjas būtų įregistruotas valstybės, į kurią paslaugos teikiamos, institucijose – Leistinumas – Įsisteigimo šios valstybės narės teritorijoje reikalavimas – Neleistinumas

   (SESV 52, 56 ir 62 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

1.  Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugos teikimas už atlygį patenka į „elektroninių ryšių paslaugų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą.

   Tai, kad ši paslauga apima sąlyginės prieigos sistemą, kaip ji suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio ea ir f punktus, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų esant situacijoms, kur sąlyginės prieigos sistemos operatorius yra ir radijo ir televizijos programų transliacijos paslaugos teikėjas, kalbama apie subendrintą paslaugą, kai radijo ir televizijos paslaugų teikimas yra pagrindinis šio operatoriaus vykdomos veiklos elementas, o sąlyginės prieigos sistema – papildomas elementas. Atsižvelgiant į sąlyginės prieigos sistemos papildomą pobūdį, ji gali būti susieta su elektroninių ryšių paslauga, kurią sudaro radijo ar televizijos programų transliacija taip, kad pastaroji neprarastų savo elektroninių ryšių paslaugos statuso.

   (žr. 51, 52, 58 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugą už atlygį teikiantis operatorius turi būti laikomas elektroninių ryšių paslaugų teikėju pagal Direktyvą 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistą Direktyva 2009/140.

   (žr. 58 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugos teikimas už atlygį yra paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį. Iš tiesų, kadangi Sąjungos teisėje nenumatytas visiškas elektroninių ryšių paslaugų sektoriaus suderinimas, valstybės narės nacionalinės teisės aktus, kiek jie susiję su aspektais, kurių neapima minėtas paslaugas reglamentuojantys Sąjungos teisės aktai, reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį.

   (žr. 70, 78 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Elektroninių ryšių paslaugų, kaip antai sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, teikimas už atlygį, priežiūros procedūras turi taikyti valstybės narės, kurioje minėtų paslaugų gavėjai turi gyvenamąją vietą, institucijos.

   Iš tiesų, atsižvelgiant į galiojančią Sąjungos teisę, Direktyvoje 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistoje Direktyva 2009/140, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms nenumatyta jokia pareiga pripažinti valstybės, iš kurios teikiamos nagrinėjamos paslaugos, priimtus sprendimus dėl leidimų išdavimo. Todėl valstybė narė, kurios teritorijoje gyvena elektroninių ryšių paslaugų gavėjai, pagal minėtos direktyvos nuostatas gali nustatyti tam tikras šių paslaugų teikimo sąlygas.

   (žr. 86–88 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 92, 93 punktus)

6.  SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo:

   —

   nedraudžiama valstybėms narėms įpareigoti įmones, kurios jos teritorijoje teikia elektroninių ryšių paslaugas, įregistruoti šias paslaugas, jei laikomasi Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 3 straipsnyje apibrėžtų reikalavimų, su sąlyga, kad laikomasi minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tačiau

   —

   draudžiama, kad įmonės, kurios pageidauja teikti elektroninių ryšių paslaugas kitoje nei įsisteigimo valstybėje narėje būtų įpareigotos įsteigti dukterinę įmonę arba nuo valstybėje narėje, iš kurios retransliuojama, įsteigto subjekto atskirą juridinį asmenį. Iš tiesų, įpareigojimas įsisteigti paneigia pačią paslaugų teikimo laisvę, todėl panaikina SESV 56 straipsnio veiksmingumą. (žr. 100, 104, 106 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)

Byla C‑475/12

UPC DTH Sàrl

prieš

Nemzeti Média- és Hírközlési Hatóság Elnökhelyettese

(Fővárosi Törvényszék prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Telekomunikacijų sektorius — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Laisvė teikti paslaugas — SESV 56 straipsnis — Direktyva 2002/21/EB — Tarpvalstybinis radijo ir televizijos programų paketo paslaugos teikimas — Sąlyginė prieiga — Nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija — Registracija — Pareiga įsisteigti“

Santrauka – 2014 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas — Telekomunikacijų sektorius — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Reguliavimo sistema — Direktyva 2002/21 — Materialinė taikymo sritis — Tarpvalstybinis radijo ir televizijos programų paketo paslaugos teikimas — Įtraukimas — Paslauga, teikiama naudojant sąlyginės prieigos sistemą — Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 2 straipsnio c, ea ir f punktai)

2. Teisės aktų derinimas — Telekomunikacijų sektorius — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Reguliavimo sistema — Direktyva 2002/21 — Taikymo asmenų atžvilgiu sritis — Sąlyginės prieigos prie radijo ir televizijos programų paketo paslaugą už atlygį teikiantis operatorius — Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

3. Laisvė teikti paslaugas — Sutarties nuostatos — Taikymo sritis — Per palydovą retransliuojamų radijo ir audiovizualinių programų tarpvalstybinės paslaugos — Įtraukimas

   (SESV 56 straipsnis)

4. Teisės aktų derinimas — Telekomunikacijų sektorius — Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos — Leidimas — Direktyva 2002/20 — Elektroninių ryšių paslaugų priežiūra — Valstybės, iš kurios teikiamos šios paslaugos, priimtų sprendimų dėl leidimų išdavimo pripažinimas valstybėje, kurioje šios paslaugos teikiamos — Paskirties valstybės nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

5. Prejudiciniai klausimai — Teisingumo Teismo jurisdikcija — Ribos — Akivaizdžiai nereikšmingi klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas neįmanomas — Su pagrindinės bylos dalyku nesusiję klausimai

   (SESV 267 straipsnis)

6. Laisvė teikti paslaugas — Apribojimai — Telekomunikacijų sektorius — Tarpvalstybinės per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programų paslaugos — Reikalavimas, kad paslaugos teikėjas būtų įregistruotas valstybės, į kurią paslaugos teikiamos, institucijose — Leistinumas — Įsisteigimo šios valstybės narės teritorijoje reikalavimas — Neleistinumas

   (SESV 52, 56 ir 62 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20, iš dalies pakeista direktyva 2009/140)

1.  Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugos teikimas už atlygį patenka į „elektroninių ryšių paslaugų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą.

   Tai, kad ši paslauga apima sąlyginės prieigos sistemą, kaip ji suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio ea ir f punktus, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų esant situacijoms, kur sąlyginės prieigos sistemos operatorius yra ir radijo ir televizijos programų transliacijos paslaugos teikėjas, kalbama apie subendrintą paslaugą, kai radijo ir televizijos paslaugų teikimas yra pagrindinis šio operatoriaus vykdomos veiklos elementas, o sąlyginės prieigos sistema – papildomas elementas. Atsižvelgiant į sąlyginės prieigos sistemos papildomą pobūdį, ji gali būti susieta su elektroninių ryšių paslauga, kurią sudaro radijo ar televizijos programų transliacija taip, kad pastaroji neprarastų savo elektroninių ryšių paslaugos statuso.

   (žr. 51, 52, 58 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugą už atlygį teikiantis operatorius turi būti laikomas elektroninių ryšių paslaugų teikėju pagal Direktyvą 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistą Direktyva 2009/140.

   (žr. 58 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, paslaugos teikimas už atlygį yra paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį. Iš tiesų, kadangi Sąjungos teisėje nenumatytas visiškas elektroninių ryšių paslaugų sektoriaus suderinimas, valstybės narės nacionalinės teisės aktus, kiek jie susiję su aspektais, kurių neapima minėtas paslaugas reglamentuojantys Sąjungos teisės aktai, reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį.

   (žr. 70, 78 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Elektroninių ryšių paslaugų, kaip antai sąlyginės prieigos prie programų paketo, apimančio per palydovinius tinklus retransliuojamas radijo ir televizijos programas, teikimas už atlygį, priežiūros procedūras turi taikyti valstybės narės, kurioje minėtų paslaugų gavėjai turi gyvenamąją vietą, institucijos.

   Iš tiesų, atsižvelgiant į galiojančią Sąjungos teisę, Direktyvoje 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistoje Direktyva 2009/140, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms nenumatyta jokia pareiga pripažinti valstybės, iš kurios teikiamos nagrinėjamos paslaugos, priimtus sprendimus dėl leidimų išdavimo. Todėl valstybė narė, kurios teritorijoje gyvena elektroninių ryšių paslaugų gavėjai, pagal minėtos direktyvos nuostatas gali nustatyti tam tikras šių paslaugų teikimo sąlygas.

   (žr. 86–88 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 92, 93 punktus)

6.  SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo:

   —

   nedraudžiama valstybėms narėms įpareigoti įmones, kurios jos teritorijoje teikia elektroninių ryšių paslaugas, įregistruoti šias paslaugas, jei laikomasi Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 3 straipsnyje apibrėžtų reikalavimų, su sąlyga, kad laikomasi minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tačiau

   —

   draudžiama, kad įmonės, kurios pageidauja teikti elektroninių ryšių paslaugas kitoje nei įsisteigimo valstybėje narėje būtų įpareigotos įsteigti dukterinę įmonę arba nuo valstybėje narėje, iš kurios retransliuojama, įsteigto subjekto atskirą juridinį asmenį. Iš tiesų, įpareigojimas įsisteigti paneigia pačią paslaugų teikimo laisvę, todėl panaikina SESV 56 straipsnio veiksmingumą. (žr. 100, 104, 106 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)