Byla C‑277/12

Vitālijs Drozdovs

prieš

Baltikums AAS

(Augstākās tiesas Senāts prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas — Direktyva 72/166/EEB — 3 straipsnio 1 dalis — Direktyva 90/232/EEB — 1 straipsnis — Eismo įvykis — Prašymą pateikusio nepilnamečio tėvų mirtis — Vaiko teisė į žalos atlyginimą — Nematerialinė žala — Atlyginimas — Privalomojo draudimo suteikiama apsauga“

Santrauka – 2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas — Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas — Direktyvos 72/166, 84/5 ir 90/232 — Transporto priemonių eismo įvykiams taikytinos civilinės atsakomybės sistemos nustatymas — Valstybių narių kompetencija — Ribos

   (Tarybos direktyvos 72/166, 84/5 ir 90/232)

2. Teisės aktų derinimas — Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas — Direktyvos 72/166 ir 84/5 — Taikymo sritis — Žalos sveikatai sąvoka — Apimtis — Nematerialinė žala, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji — Įtraukimas — Sąlyga

   (Tarybos direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalis ir Tarybos direktyvos 84/5 1 straipsnio 1 ir 2 dalys)

3. Europos Sąjungos teisė — Aiškinimas — Tekstai keliomis kalbomis — Skirtumai tarp skirtingų kalbinių versijų — Atsižvelgimas į atitinkamų teisės aktų bendrą struktūrą ir tikslą

4. Teisės aktų derinimas — Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas — Direktyvos 72/166 ir 84/5 — Eismo įvykis — Prašymą pateikusio nepilnamečio tėvų mirtis — Vaiko teisė į žalos atlyginimą — Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytos žalos atlyginimo maksimalios sumos, mažesnės nei Sąjungos teisėje nustatytos minimalios garantuojamos sumos — Neleistinumas

   (Tarybos direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalis ir Tarybos direktyvos 84/5 1 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 31–33 punktus)

2.  Direktyvos 72/166 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 84/5 dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio 1 bei 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal nacionalinę teisę.

   Atsižvelgiant į įvairias Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 90/232 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio pirmos pastraipos kalbines versijas ir apsaugos tikslą, kurio siekiama minėtomis trim direktyvomis, žalos sveikatai sąvoka apima bet kokią žalą, padarytą asmeniui, t. y. apimančią tiek fizines, tiek psichologines kančias, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę.

   Kalbant apie tai, kokie asmenys gali reikalauti, kad ši nematerialinė žala būtų atlyginta, pažymėtina, jog apsauga, kuri turi būti užtikrinta pagal Direktyvą 72/166, apima visus asmenis, kurie pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančius nacionalinės tesės aktus turi teisę į transporto priemonėmis padarytos žalos atlyginimą.

   Todėl valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos.

   (žr. 38, 42, 46, 48 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 39 punktą)

4.  Direktyvos 72/166 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 84/5 dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris mažesnis, nei nustatytasis Antrosios direktyvos 84/5 1 straipsnio 2 dalyje.

   Šiuo atžvilgiu valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti minėtų direktyvų veiksmingumo.

   Jei nacionalinės teisės aktų leidėjai dėl kiekvienos nurodytos žalos specifinės kategorijos atitinkamais atvejais nacionalinėje teisėje galėtų numatyti maksimalias garantuojamas sumas, kurios būtų mažesnės už minimalias garantuojamas sumas, nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, šios minimalios garantuojamos sumos, taigi ir šis straipsnis, netektų veiksmingumo.

   (žr. 53, 54, 58 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)