Sujungtos bylos C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P

Land Burgenland (C‑214/12 P), Grazer Wechselseitige Versicherung AG (C‑215/12 P) ir Austrijos Respublika (C‑223/12 P)

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas — Konkurencija — Valstybės pagalba — Su bendrąja rinka nesuderinama ir neteisėta pripažinta pagalba — Grazer Wechselseitige (GRAWE) grupei suteikta pagalba privatizuojant Bank Burgenland AG — Rinkos kainos nustatymas — Konkurso procedūra — Neteisėtos sąlygos, neturinčios poveikio brangiausiam pasiūlymui — „Privataus pardavėjo“ kriterijus — Skirtumas tarp pareigų, tenkančių viešosios valdžios įgaliojimus įgyvendinančiai valstybei ir valstybei, veikiančiai kaip akcininkė — Įrodymų iškraipymas — Pareiga motyvuoti“

Santrauka – 2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Valstybių teikiama pagalba — Sąvoka — Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų — Atsižvelgimas į riziką nustatant įmonės perleidimo kainą, kuri kyla dėl teisinės garantijos sistemos, kuria naudojasi perleidžiama įmonė — Netaikymas

   (EB 87 straipsnio 1 dalis)

2. Valstybių teikiama pagalba — Sąvoka — Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų — Įmonės akcijų turinti valstybė — Valstybė, veikianti kaip viešosios valdžios subjektas — Atskyrimas taikant privataus investuotojo kriterijų

   (EB 87 straipsnio 1 dalis)

3. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Klaidingas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas — Nepriimtinumas — Teisingumo Teismo atliekama faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo kontrolė — Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

   (SESV 256 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)

4. Valstybių teikiama pagalba — Komisijos tyrimas — Privataus kreditoriaus kriterijus — Sudėtingi ekonominiai vertinimai — Teisminė kontrolė — Ribos

   (EB 87 straipsnio 1 dalis)

5. Institucijų aktai — Motyvavimas — Pareiga — Apimtis — Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje

   (EB 87 straipsnio 1 dalis ir 253 straipsnis)

6. Valstybių teikiama pagalba — Sąvoka — Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų — Įmonės perleidimas — Kainos nustatymas — Pirmenybės teikimas atviros, skaidrios ir besąlyginės viešųjų pirkimų konkurso procedūros rezultatui, o ne ekspertizei — Neteisėtos sąlygos, neturinčios poveikio brangiausiam pasiūlymui

   (EB 87 straipsnio 1 dalis)

1.  Teisinės garantijos sistema, pagal kurią valstybės valdžios institucijos, ypač regioninės, pravalo imtis veiksmų atitinkamos kredito įstaigos nemokumo ar likvidavimo atveju ir pagal kurią kredito įstaigų kreditoriai gali pasinaudoti tiesiogine teise kreiptis į viešosios valdžios instituciją, kuri suteikia garantiją tuo atveju, jei kredito įstaiga likviduojama ar tampa nemoki ir jei šios įstaigos turto nepakanka jų reikalavimams patenkinti, nebuvo suteikta, atsižvelgiant į jai būdingus bruožus, įprastinėmis rinkos sąlygomis ir todėl į ją negalima atsižvelgti minėtų valdžios institucijų veiklą vertinant pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų.

   Lemiamas klausimas taikant privataus ūkio subjekto kriterijų yra tas, ar nagrinėjamos priemonės yra tos, kurias toks investuotojas, kuris per ilgesnį ar trumpesnį laiką tikisi gauti naudos, galėjo suteikti.

   (žr. 48–50 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 52, 53, 56–60 punktus)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 73, 76 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 77–80 punktus)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 81, 120 punktus)

6.  Rinkos kaina yra pati didžiausia kaina, kurią privatus investuotojas, veikiantis įprastomis konkurencijos sąlygomis, yra pasirengęs mokėti už esamos būklės bendrovę. Siekdamos patikrinti rinkos kainą, nacionalinės valdžios institucijos gali atsižvelgti, be kita ko, į pasirinktą bendrovės perleidimo formą, pvz., į viešąjį konkursą, kuris laikomas užtikrinančiu pardavimą rinkos sąlygomis, arba atsižvelgti į eksperto vertinimą, parengtą rengiantis perleisti bendrovę. Todėl kai viešosios valdžios institucija parduoda jai priklausančią įmonę ir taiko atvirą, skaidrią ir besąlyginę konkurso procedūrą, galima preziumuoti, kad rinkos kaina atitinka didžiausią pasiūlytą kainą, tačiau turi būti nustatyta, kad, pirma, šis pasiūlymas yra įpareigojamojo pobūdžio ir patikimas ir, antra, nėra pagrindo atsižvelgti į kitus ekonominius kriterijus, išskyrus kainą. Tokiomis sąlygomis Komisija iš tiesų neprivalo taikyti kitų priemonių, kaip antai nepriklausomų ekspertų vertinimo, kad nustatytų rinkos kainą. Be to, didžiausios kainos pasiūlymas, pateiktas pagal viešojo konkurso procedūrą, kuri yra neteisėta dėl joje nustatytų sąlygų, vis dėlto gali atitikti rinkos kainą, jei konkurso paskelbimo sąlygose nustatyti trūkumai neturėjo įtakos to pasiūlymo kainai ir ji dėl tų sąlygų nesumažėjo.

   Beje, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus pardavėjas iš esmės pasirinktų didžiausios kainos pasiūlymą pirkti, jei tas pasiūlymas reiškia įsipareigojimą ir yra patikimas, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių potencialus pirkėjas nusprendė pateikti tokį pasiūlymą. Iš tiesų, tokio privataus pardavėjo požiūriu, priežastys, kuriomis vadovaudamasis tam tikras konkurso dalyvis pateikė tam tikros kainos pasiūlymą, nėra lemiamos. Kai įmonė perperkama už didžiausią kainą, kurią įprastomis konkurencijos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas pasiruošęs mokėti už šią bendrovę atsižvelgdamas į jos situaciją, ta įmonė visais atžvilgiais buvo įvertinta rinkos kaina, todėl pirkėjo negalima laikyti įgijusiu pranašumą, palyginti su kitais rinkoje veikiančiais ūkio subjektais.

   (žr. 92–96, 99, 114, 117 punktus)