Byla C‑85/12

LBI hf

prieš

Kepler Capital Markets SA ir Frédéric Giraux

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas — Direktyva 2001/24/EB — 3, 9 ir 32 straipsniai — Nacionalinio įstatymų leidėjo aktas, pagal kurį reorganizavimo priemonėms suteikiami likvidavimo procedūros padariniai — Įstatymo nuostata, kuria įsigaliojus moratoriumui draudžiami arba sustabdomi visi teismo procesai prieš kredito įstaigą“

Santrauka – 2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Kredito įstaigos — Kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas — Direktyva 2001/24 — Taikymo sritis –Administracinių ir teisminių institucijų priimtų reorganizavimo ir likvidavimo priemonių abipusis pripažinimas — Tarptautinė bankų ir finansų krizė — Nacionalinio įstatymų leidėjo aktas, pagal kurį reorganizavimo priemonėms suteikiami likvidavimo procedūros padariniai ir kuris turi poveikį tik teismams priėmus sprendimus– Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24 3 ir 9 straipsniai)

2. Prejudiciniai klausimai — Priimtinumas — Sąlygos — Klausimai, susiję su bylos faktais ar dalyku

   (SESV 267 straipsnis)

3. Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Kredito įstaigos — Kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas — Direktyva 2001/24 — Nacionalinis reglamentavimas, kuriuo draudžiami arba sustabdomi visi teismo procesai prieš kredito įstaigą, kuriai paskelbtas moratoriumas — Galiojimas laikinųjų apsaugos priemonių, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje, atžvilgiu — Leistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24 30 konstatuojamoji dalis ir 32 straipsnis)

1.  Direktyvos 2001/24 dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 3 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad įstatymų leidėjo priimtos finansų įstaigos reorganizavimo ar likvidavimo priemonės, kuriomis finansų įstaigoms, kurioms taikomas moratoriumas, nustatomas režimas, sukuriantis tam tikrus su likvidavimo procedūra siejamus padarinius, vertintinos kaip administracinės ar teisminės institucijos priimtos priemonės, kaip tai suprantama pagal šiuos Direktyvos 2001/24 straipsnius, jeigu šios priemonės, priimtos kaip pereinamojo laikotarpio nuostatos, turi padarinių tik teismams priėmus sprendimus, kuriais kredito įstaigai suteikiamas moratoriumas.

   Iš tiesų pagal Direktyvą 2001/24 pripažįstamos tokios reorganizavimo ir likvidavimo priemonės, dėl kurių nusprendė buveinės valstybės narės administracinės ir teisminės institucijos, ir jos sukuria tokius padarinius, kokie numatyti pagal šios valstybės narės teisę. Taigi, pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą buveinės valstybės narės administracinių ar teisminių institucijų priimtų reorganizavimo ir likvidavimo priemonių padariniai kitose Sąjungos valstybėse narėse apibrėžiami pagal buveinės valstybės narės teisę. Vadinasi, šia direktyva nedraudžiama šiai valstybei narei pakeisti, net ir atgaline data, tokioms priemonėms taikomo teisinio reglamentavimo.

   Be to, kaip matyti iš tų pačių nuostatų, pagal Direktyva 2001/24 nustatytą sistemą buveinės valstybės narės reorganizavimo ir likvidavimo priemonės pripažįstamos netaikant kitų formalumų. Konkrečiai tariant, pagal šią direktyvą reorganizavimo ir likvidavimo priemonėms pripažinti netaikoma galimybės jas apskųsti sąlyga. Be to, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą priimančioji valstybė narė taip pat negali šiam pripažinimui taikyti tokios sąlygos, kuri galbūt numatyta jos nacionalinės teisės aktuose.

   (žr. 28, 30, 38, 40, 42 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 45, 46 punktus)

3.  Direktyvos 2001/24 dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 32 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį, kad nacionalinė nuostata dėl finansų įstaigų, kuria uždrausti arba sustabdyti bet kokie teismo procesai prieš finansų įstaigą nuo to momento, kai jai taikomas moratoriumas, turėtų poveikį laikinosioms apsaugos priemonėms, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje prieš paskelbiant moratoriumą. Ši nuostata yra bendros taisyklės, jog reorganizavimo ir likvidavimo priemonėms taikoma buveinės valstybės narės teisė, išimtis ir turi būti aiškinama siaurai.

   Šios nuostatos taikymo sritis paaiškinta jos 30 konstatuojamojoje dalyje, kurioje daromas skirtumas tarp nagrinėjamo ieškinio ir atskirų priverstinio vykdymo veiksmų. Taigi, kiek tai susiję su reorganizavimo priemonių ar likvidavimo procedūros poveikiui taikytinos teisės nustatymu, reikia skirti nagrinėjamus ieškinius ir atskirus priverstinio vykdymo veiksmus, kylančius iš šių ieškinių; remiantis bendrąja Direktyva 2001/24 įtvirtinta taisykle, pastariesiems veiksmams taikomi buveinės valstybės narės įstatymai. Vadinasi žodžiai „nagrinėjamas ieškinys“ apima tik bylos nagrinėjimą iš esmės.

   Dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių tikslas – apriboti kredito įstaigos teisę laisvai disponuoti dalimi savo turto, kol bus iš esmės išspręstas jos ir vieno iš kreditorių ginčas, pažymėtina, kad jos yra atskiros priverstinio vykdymo priemonės. Vadinasi, tokios laikinosios apsaugos priemonės nepatenka į Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikymo sritį, bet yra reglamentuojamos buveinės valstybės narės teisės aktų kaip lex concursus.

   (žr. 52–54, 56, 58 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)