EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. sausio 30 d.

Byla F‑87/11

Kari Wahlström

prieš

Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (Frontex)

„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – KTĮS 8 straipsnis – Procedūra – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Jurisdikcija“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo K. Wahlström prašo panaikinti 2010 m. gruodžio 10 d. Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros (Frontex) vykdančiojo direktoriaus sprendimą nepratęsti jo laikinojo tarnautojo sutarties, apie kurį pranešta 2010 m. gruodžio 16 d.

Sprendimas: Panaikinti sprendimą. Frontex padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Terminai – Eigos pradžia – Pranešimas – Sąvoka – Sprendimas, nusiųstas registruotu laišku su gavimo patvirtinimo forma – Pranešimo prezumpcija

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – „Frontex“ vidaus direktyva šioje srityje – Teisinės pasekmės

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Procedūra – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Pažeidimas, dėl kurio gali būti panaikintas sprendimas – Sąlygos

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnis)

1.      Jeigu apie sprendimą pranešama registruotu laišku su gavimo patvirtinimo forma, preziumuojama, kad asmuo, kuriam sprendimas skirtas, apie jį sužinojo, jeigu laiško gavimo patvirtinimas jo pasirašytas. Tačiau gali būti, kad registruoto laiško gavimo patvirtinimo adresatas negali pasirašyti, jei jis, nebuvęs namuose apsilankius paštininkui, nesiima jokių veiksmų ir, be kita ko, nepasiima laiško per minėtą jo saugojimo laikotarpį.

Tokiu atveju darytina prielaida, kad apie tokį sprendimą buvo tinkamai pranešta tą dieną, kai baigiasi laiško saugojimo pašto skyriuje terminas. Iš tiesų, jei būtų manoma, kad, nesiimant jokių veiksmų ir, be kita ko, neatsiimant registruoto laiško per minėtą terminą, adresatas galėtų sukliudyti tinkamai pranešti apie sprendimą registruotu laišku, pirma, būtų labai susilpnintos garantijos, kurias teikia šis pranešimo būdas, nors tai yra ypač patikimas ir objektyvus pranešimo apie administracinius aktus būdas. Administracija būtų priversta naudoti kitus pranešimo būdus, t. y. arba mažiau patikimus, kaip antai pranešimas paprastu laišku, arba brangesnius ir net neproporcingus, kaip antai pranešimas antstolio aktu. Antra, adresatas turėtų tam tikros laisvės nustatyti, kada prasidės terminas ieškiniui pareikšti, nors šis terminas negali priklausyti nuo šalių valios ir turi atitikti teisinio saugumo ir tinkamo teisingumo vykdymo reikalavimus.

Vis dėlto prielaida, kad apie sprendimą asmeniui, kuriam jis skirtas, buvo pranešta laikotarpio, kurį registruotas laiškas paprastai saugomas pašto skyriuose, pabaigos dieną, nėra absoliuti. Iš tikrųjų ji taikoma su sąlyga, kad administracija įrodė, jog registruotu laišku, ypač paliekant pranešimą apie paštininko apsilankymą asmens, kuriam sprendimas skirtas, paskiausiai nurodytu adresu, buvo pranešta tinkamai. Be to, ši prezumpcija nėra nenuginčijama, nes adresatas gali, be kita ko, siekti įrodyti, kad jis, pavyzdžiui, dėl ligos arba dėl nuo jo valios nepriklausančio force majeure atvejo, negalėjo tinkamai susižinoti apie pranešimą apie paštininko apsilankymą.

(žr. 38–40 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 16 d. Nutarties AG prieš Parlamentą, F‑25/10, 41, 43 ir 44 punktai.

2.      Sąjungos institucijos arba įstaigos sprendimas, apie kurį pranešta visam personalui ir kuriuo siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į atitinkamus pareigūnus bei tarnautojus srityje, kurioje minėta institucija arba įstaiga turi Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą didelę diskreciją, yra vidaus direktyva, laikytina pavyzdinio elgesio taisykle, kurią administracija nustatė pati sau ir nuo kurios negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, antraip būtų pažeistas vienodo požiūrio principas.

Gairės, kuriose yra taisyklių dėl laikinųjų tarnautojų sutarčių pratęsimo Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūroje, yra tokia vidaus direktyva.

(žr. 56 ir 57 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. liepos 9 d. Sprendimo Monaco prieš Parlamentą, T‑92/96, 46 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑99/07 ir F‑45/08, 79 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Kai nagrinėjant ieškinį dėl Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros vykdančiojo direktoriaus sprendimo nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties konstatuotas kompetencijos pažeidimas yra susijęs ne su pačiu sprendimo autoriumi, t. y. vykdančiuoju direktoriumi, bet su asmenimis, su kuriais turėjo būti konsultuotasi per laikinojo tarnautojo sutarties pratęsimo procedūrą pagal agentūros gaires, t. y. vertintoju ir tvirtintoju, dėl tokio procedūrinio pažeidimo galima panaikinti ginčijamą sprendimą, tik jei nustatoma, kad šis procedūrinis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui.

Taip yra tuo atveju, kai negalima atmesti, kad tinkamai nustatyti ir pakviesti pateikti savo nuomonę apie atitinkamo laikinojo tarnautojo profesinę veiklą vertintojas ir tvirtintojas būtų galėję pateikti kitokį arba kitaip motyvuotą pasiūlymą dėl jo sutarties pratęsimo.

(žr. 58 ir 59 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. spalio 29 d. Sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, 47 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. kovo 9 d. Sprendimo Hubert prieš Komisiją, T‑212/97, 53 punktas.