Byla C-642/11

Stroy trans EOOD

prieš

Direktor na Direktsia „Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“ – Varna pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite

(Administrativen sad Varna prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Apmokestinimas — PVM — Direktyva 2006/112/EB — Mokesčių neutralumo principas — Teisė į atskaitą — Nepripažinimas — 203 straipsnis — PVM nurodymas sąskaitoje faktūroje — Pareiga mokėti — Apmokestinamojo sandorio buvimas — Sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ir jos gavėjo vienodas vertinimas — Būtinybė“

Santrauka – 2013 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Mokestis, mokėtinas tik dėl jo nurodymo sąskaitoje faktūroje – Taikymo sritis – Apmokestinamojo sandorio fakto nebuvimas – Įtraukimas – Tikslinamasis pranešimas apie mokesčio dydį – Taikymo sritis

   (Tarybos direktyvos 2006/112 167 ir 203 straipsniai)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Mokesčių neutralumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymasis – Atsisakymas motyvuojant faktiniu sandorio neįvykdymu – Leistinumas – Sąlygos

   (Tarybos direktyvos 2006/112 63, 167 ir 203 straipsniai)

1.  Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 203 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, nurodęs pridėtinės vertės mokestį sąskaitoje faktūroje, privalo jį mokėti, neatsižvelgiant į apmokestinamojo sandorio buvimo faktą.

   Minėtame 203 straipsnyje įtvirtintą pareigą, kuria siekiama pašalinti mokestinių pajamų praradimo riziką, galinčią kilti dėl minėtos direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatytos teisės į atskaitą, riboja galimybė, kuri turi būti numatyta valstybių narių vidaus teisės sistemose, ištaisyti bet kokį sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo įrodė savo sąžiningumą arba per protingą laiką visiškai pašalino mokestinių pajamų praradimo riziką.

   Be to, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo nesiremia nė viena sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodyto pridėtinės vertės mokesčio ištaisymo galimybių, mokesčių administratorius, atlikdamas šio asmens mokestinį patikrinimą, neprivalo tikrinti, ar apskaičiuotas ir deklaruotas pridėtinės vertės mokestis atitinka šio asmens iš tikrųjų įvykdytus apmokestinamuosius sandorius.

   Tas pats 203 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vien iš aplinkybės, kad šią sąskaitą faktūrą išrašiusiam asmeniui skirtame tikslinamajame pranešime apie mokesčio dydį mokesčių administratorius neištaisė jo deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio, negalima daryti išvados, kad šis administratorius pripažino šios sąskaitos faktūros atitiktį faktiniam apmokestinamajam sandoriui.

   Tačiau Sąjungos teise neužkertamas kelias kompetentingoms institucijoms tikrinti sandorių, už kuriuos apmokestinamasis asmuo išrašė sąskaitas faktūras, buvimo faktą ir prireikus tikslinti apmokestinamojo asmens deklaracijų pagrindu atsiradusią mokestinę skolą. Tokio patikrinimo rezultatas, kaip ir sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens atliktas apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio deklaravimas ir sumokėjimas, yra aplinkybė, į kurią turi atsižvelgti nacionalinis teismas, vertindamas apmokestinamojo sandorio, konkrečiu atveju suteikiančio sąskaitos faktūros gavėjui teisę į atskaitą, buvimo faktą.

   (žr. 32, 33, 35, 37, 38 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Mokesčių neutralumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nesuteikti sąskaitos faktūros gavėjui teisės į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio atskaitą nesant apmokestinamojo sandorio fakto, net jei šią sąskaitą faktūrą išrašiusiam asmeniui adresuotu tikslinamuoju pranešimu apie mokesčio dydį jo deklaruotas pridėtinės vertės mokestis nebuvo ištaisytas. Tačiau jeigu, atsižvelgiant į sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ar anksčiau už sandorį, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, padarytą sukčiavimą ar pažeidimus, šis sandoris laikomas faktiškai neįvykdytu, remiantis objektyviais duomenimis ir nereikalaujant iš sąskaitos faktūros gavėjo atlikti patikrinimus, kurių jis neprivalo atlikti, reikia įrodyti, kad šis gavėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog minėtas sandoris susijęs su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje.

   (žr. 52 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

Byla C-642/11

Stroy trans EOOD

prieš

Direktor na Direktsia „Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“ – Varna pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite

(Administrativen sad Varna prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Apmokestinimas — PVM — Direktyva 2006/112/EB — Mokesčių neutralumo principas — Teisė į atskaitą — Nepripažinimas — 203 straipsnis — PVM nurodymas sąskaitoje faktūroje — Pareiga mokėti — Apmokestinamojo sandorio buvimas — Sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ir jos gavėjo vienodas vertinimas — Būtinybė“

Santrauka – 2013 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Mokestis, mokėtinas tik dėl jo nurodymo sąskaitoje faktūroje — Taikymo sritis — Apmokestinamojo sandorio fakto nebuvimas — Įtraukimas — Tikslinamasis pranešimas apie mokesčio dydį — Taikymo sritis

   (Tarybos direktyvos 2006/112 167 ir 203 straipsniai)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Perkant sumokėto mokesčio atskaita — Mokesčių neutralumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymasis — Atsisakymas motyvuojant faktiniu sandorio neįvykdymu — Leistinumas — Sąlygos

   (Tarybos direktyvos 2006/112 63, 167 ir 203 straipsniai)

1.  Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 203 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, nurodęs pridėtinės vertės mokestį sąskaitoje faktūroje, privalo jį mokėti, neatsižvelgiant į apmokestinamojo sandorio buvimo faktą.

   Minėtame 203 straipsnyje įtvirtintą pareigą, kuria siekiama pašalinti mokestinių pajamų praradimo riziką, galinčią kilti dėl minėtos direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatytos teisės į atskaitą, riboja galimybė, kuri turi būti numatyta valstybių narių vidaus teisės sistemose, ištaisyti bet kokį sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo įrodė savo sąžiningumą arba per protingą laiką visiškai pašalino mokestinių pajamų praradimo riziką.

   Be to, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo nesiremia nė viena sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodyto pridėtinės vertės mokesčio ištaisymo galimybių, mokesčių administratorius, atlikdamas šio asmens mokestinį patikrinimą, neprivalo tikrinti, ar apskaičiuotas ir deklaruotas pridėtinės vertės mokestis atitinka šio asmens iš tikrųjų įvykdytus apmokestinamuosius sandorius.

   Tas pats 203 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vien iš aplinkybės, kad šią sąskaitą faktūrą išrašiusiam asmeniui skirtame tikslinamajame pranešime apie mokesčio dydį mokesčių administratorius neištaisė jo deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio, negalima daryti išvados, kad šis administratorius pripažino šios sąskaitos faktūros atitiktį faktiniam apmokestinamajam sandoriui.

   Tačiau Sąjungos teise neužkertamas kelias kompetentingoms institucijoms tikrinti sandorių, už kuriuos apmokestinamasis asmuo išrašė sąskaitas faktūras, buvimo faktą ir prireikus tikslinti apmokestinamojo asmens deklaracijų pagrindu atsiradusią mokestinę skolą. Tokio patikrinimo rezultatas, kaip ir sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens atliktas apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio deklaravimas ir sumokėjimas, yra aplinkybė, į kurią turi atsižvelgti nacionalinis teismas, vertindamas apmokestinamojo sandorio, konkrečiu atveju suteikiančio sąskaitos faktūros gavėjui teisę į atskaitą, buvimo faktą.

   (žr. 32, 33, 35, 37, 38 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Mokesčių neutralumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nesuteikti sąskaitos faktūros gavėjui teisės į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio atskaitą nesant apmokestinamojo sandorio fakto, net jei šią sąskaitą faktūrą išrašiusiam asmeniui adresuotu tikslinamuoju pranešimu apie mokesčio dydį jo deklaruotas pridėtinės vertės mokestis nebuvo ištaisytas. Tačiau jeigu, atsižvelgiant į sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ar anksčiau už sandorį, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, padarytą sukčiavimą ar pažeidimus, šis sandoris laikomas faktiškai neįvykdytu, remiantis objektyviais duomenimis ir nereikalaujant iš sąskaitos faktūros gavėjo atlikti patikrinimus, kurių jis neprivalo atlikti, reikia įrodyti, kad šis gavėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog minėtas sandoris susijęs su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje.

   (žr. 52 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)