Byla C-515/11

Deutsche Umwelthilfe eV

prieš

Bundesrepublik Deutschland

(Verwaltungsgericht Berlin prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Visuomenės galimybė susipažinti su informacija apie aplinką — Direktyva 2003/4/EB — Valstybių narių teisė neįtraukti įstaigų, vykdančių įstatymų leidžiamąsias funkcijas, į šioje direktyvoje numatytą „valdžios institucijų“ sąvoką — Ribos“

Santrauka – 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

Aplinka — Laisva prieiga prie informacijos — Direktyva 2003/4 — Nukrypti leidžiančios nuostatos — Valstybių narių galimybė neįtraukti įstaigų ir institucijų, vykdančių įstatymų leidžiamąsias funkcijas, į valdžios institucijų sąvoką — Taikymas ministerijoms, rengiančioms ir priimančioms žemesnės galios nei įstatymas normines nuostatas — Neįtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa)

Direktyvos 2003/4 dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančios Direktyvą 90/313 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad šia nuostata valstybėms narėms suteikta teisė valdžios institucijomis, privalančiomis suteikti galimybę susipažinti su jų turima informacija apie aplinką, nelaikyti įstaigų arba institucijų, vykdančių įstatymų leidžiamąsias funkcijas, negali būti susijusi su ministerijomis, kai jos rengia ir priima mažesnės galios nei įstatymas normines nuostatas.

Šiuo atžvilgiu šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad jos pasekmės viršytų tai, kas reikalinga užtikrinant ja garantuojamų interesų apsaugą, ir joje numatytų išimčių apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus. Iš tiesų būtent įstatymų leidybos procedūros specifika ir jai būdingos savybės pateisina atskirą tvarką, taikomą vykdant įstatymų leidžiamąsias funkcijas priimtiems aktams dėl teisės į informaciją, kaip numatyta ir Orhuso konvencijoje dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, ir Direktyvoje 2003/4. Iš to matyti, kad vien dėl atitinkamo akto pobūdžio, būtent dėl aplinkybės, kad tai yra visuotinio taikymo aktas, jį priimanti įstaiga negali būti atleidžiama nuo šioje direktyvoje numatytų pareigų.

Galiausiai kadangi Sąjungos teisėje nėra patikslinimo, kas priskirtina įstatymui ar lygiavertės galios normai siekiant taikyti Direktyvos 2003/4 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį, šis vertinimas priklauso nuo valstybių narių teisės su sąlyga, kad nebus paveiktas šios direktyvos veiksmingumas.

(žr. 22, 29, 30, 35, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)