Keywords
Summary

Keywords

1. Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisę turintys asmenys – Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai – Sąlyga – Teise laisvai judėti pasinaudojęs Sąjungos pilietis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktas ir 3 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 2003/86 3 straipsnio 3 dalis)

2. Europos Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Teise laisvai judėti niekada nepasinaudojęs Sąjungos pilietis – Priskyrimo sąlyga – Priemonių, dėl kurių poveikio atimama galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, taikymas

(SESV 20 ir 21 straipsniai)

3. Pagrindinės teisės – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Atsisakymas pripažinti Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisę gyventi šalyje

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis)

4. Europos Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Valstybės narės atsisakymas pripažinti Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisę gyventi šalyje

(SESV 20 ir 21 straipsniai)

5. Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies „status quo“ taisyklė – Taikymo sritis

(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis)

Summary

1. Direktyva 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą ir Direktyva 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje netaikomos trečiųjų valstybių piliečiams, prašantiems išduoti leidimą gyventi šalyje, kad galėtų susijungti su savo šeimos nariais, kurie yra Sąjungos piliečiai, niekada nepasinaudoję teise laisvai judėti ir visą laiką gyvenę savo pilietybės valstybėje narėje.

Viena vertus, Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ji netaikoma Sąjungos piliečio šeimos nariams. Kita vertus, teisė atvykti į valstybę narę ir joje gyventi pagal Direktyvą 2004/38 suteikiama ne visiems trečiųjų valstybių piliečiams, o tik teise laisvai judėti pasinaudojusio ir apsigyvenusio kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kaip šie nariai suprantami pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą.

(žr. 47, 56, 58 punktus)

2. Teise laisvai judėti nepasinaudojusio Sąjungos piliečio situacijos negalima prilyginti visiškai vidaus situacijai remiantis tik šia nepasinaudojimo aplinkybe. Kadangi Sąjungos piliečio statusas skirtas tapti pagrindiniu valstybių narių piliečių statusu, SESV 20 straipsniu draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro šiuo statusu suteikiamų teisių esmę.

Kriterijus dėl atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, yra susijęs su situacijomis, kuriose atsidūręs Sąjungos pilietis faktiškai privalės išvykti ne tik iš savo pilietybės valstybės narės teritorijos, bet ir apskritai iš Sąjungos teritorijos.

Šiuo Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, teisės gyventi šalyje kriterijumi apibūdintos labai specifinės ir išimtinės situacijos, kai, nepaisant to, kad joms netaikoma su trečiųjų valstybių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė teisė, vis dėlto negalima atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečio, kuris yra valstybės narės piliečio šeimos narys, teisės gyventi šalyje, nes priešingu atveju būtų paneigtas šio valstybės narės piliečio Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Vienintelės aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime dar nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją.

(žr. 61, 62, 64, 66–68 punktus)

3. Jei nacionalinis teismas, įvertinęs nagrinėjamo ginčo aplinkybes, mano, kad Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis turėtų nagrinėti, ar atsisakymas jiems suteikti leidimą gyventi šalyje pažeidžia Chartijos 7 straipsnyje numatytą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Tačiau jeigu jis mano, kad ši situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis šį klausimą turėtų nagrinėti pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų reikėtų priminti, kad visos valstybės narės yra šios konvencijos, kurios 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, šalys.

(žr. 72 ir 73 punktus)

4. Sąjungos teisę, visų pirma su Sąjungos pilietybe susijusias jos nuostatas, reikia aiškinti taip, kad jomis valstybei narei nedraudžiama neleisti trečiosios valstybės piliečiui gyventi jos teritorijoje, nors jis siekia gyventi kartu su savo šeimos nariu, kuris yra Sąjungos pilietis, gyvena šioje savo pilietybės valstybėje narėje ir niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti, jei šis atsisakymas iš atitinkamo Sąjungos piliečio neatima galimybės iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

(žr. 74 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

5. EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad „naujas apribojimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra Turkijos piliečių įsisteigimo laisvės naudojimosi sąlygas nustatančio naujo teisės akto, griežtesnio už anksčiau galiojusį teisės aktą, kuris savo ruožtu yra švelnesnis už galiojusį dar anksčiau, t. y. tuo momentu, kai atitinkamos valstybės narės teritorijoje įsigaliojo papildomas protokolas, priėmimas.

Pareiga išlaikyti status quo taikoma bet kokiai naujai naudojimosi laisve įsisteigti, laisvo paslaugų teikimo arba darbuotojų laisvo judėjimo kliūčiai, kuri pablogina tam tikru momentu egzistavusias sąlygas, todėl svarbu užtikrinti, kad valstybės narės nenutoltų nuo šio tikslo, kai atsisako nuostatų, kurias priėmė siekdamos palengvinti Turkijos darbuotojų naudojimąsi šiomis laisvėmis po to, kai jų teritorijoje įsigaliojo EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimas Nr. 1/80.

(žr. 94, 101 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)