Byla C-249/11

Hristo Byankov

prieš

Glaven sekretar na Ministerstvo na vatreshnite raboti

(Administrativen sad Sofia-grad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje — Direktyva 2004/38/EB — 27 straipsnis — Administracinio poveikio priemonė „draudimas išvykti iš nacionalinės teritorijos“ dėl nesumokėtos skolos privačiam juridiniam asmeniui — Teisinio saugumo principas, susijęs su galutiniais tapusiais administraciniais aktais — Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai“

Santrauka – 2012 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisė išvykti ir atvykti – Taikymo sritis

   (SESV 20 ir 21 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 4 straipsnio 1 dalis)

2. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias dėl skolos privačiam asmeniui leidžiama riboti valstybės narės piliečio teisę laisvai judėti Sąjungoje – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 27 straipsnis)

3. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir teisės apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių – Procedūrinės garantijos – Taikymo sritis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 31 straipsnis)

4. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų nustatymas – Klausimų performulavimas

   (SESV 267 straipsnis)

5. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir teisės apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių – Draudimo išvykti iš šalies galiojimo trukmė – Teisė prašyti, kad tokia priemonė būtų persvarstyta – Taikymo sritis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 32 straipsnis)

6. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Veiksmingumo principas – Draudimas išvykti iš šalies, kuris nebuvo apskųstas teisme ir tapo galutinis – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias ribojamos galimybės atnaujinti administracinį procesą, per kurį buvo priimtas toks akivaizdžiai Sąjungos teisei prieštaraujantis sprendimas – Nepriimtinumas

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 21 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 30–32 punktus)

2.  Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatytas valstybės narės piliečio teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje ribojimas vien dėl įsiskolinimo privačiam juridiniam asmeniui, kuris viršija tam tikrą įstatyme nustatytą sumą ir kurio sumokėjimas nėra užtikrintas.

   Darant prielaidą, kad galima pagrįstai manyti, jog tam tikra viešosios tvarkos apsaugos idėja apima tokiomis teisės normomis siekiamą tikslą apsaugoti kreditorius, negalima atmesti galimybės, kad remiantis šiomis teisės normomis priimtu draudimu išvykti iš šalies siekiama vien ekonominio tikslo. Tačiau pagal Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 27 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms aiškiai neleidžiama remtis su viešąja tvarka susijusiomis priežastimis ekonominėms reikmėms patenkinti.

   Be to, kalbant apie tokių teisės normų proporcingumą, pažymėtina, kad Sąjungos teisėje egzistuoja teisės normos, kuriomis galima apsaugoti kreditorių teises nebūtinai apribojant skolininko judėjimo laisvę. Iš to matyti, kad nereikėtų manyti, jog dėl to, kad Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis negalima remtis ekonominėms reikmėms patenkinti, Sąjungos teisės sistemoje neužtikrinama kito asmens, šiuo atveju kreditoriaus, nuosavybės teisės apsauga, kuri būtų bent lygiavertė Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintai apsaugai.

   (žr. 39, 45, 46, 48 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 53–56 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 57, 58 punktus)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 67, 68 punktus)

6.  Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias administracinis procesas, per kurį priimtas draudimas išvykti iš šalies, kuris nebuvo apskųstas teisme ir tapo galutinis, tokiu atveju, kai šis draudimas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei, gali būti atnaujintas tik šiose nuostatose išvardytomis sąlygomis, kurių sąrašas baigtinis, neatsižvelgiant į tai, kad toks draudimas toliau sukelia teisinių pasekmių asmeniui, kuriam jis skirtas.

   Nacionalinės teisės normomis, kuriose nenumatytas reguliarus persvarstymas, draudimas išvykti iš šalies nustatomas neribotam laikui ir taip pažeidžiama SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis toks draudimas netgi paneigia Sąjungos piliečio statusą turintiems asmenims suteikiamą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

   Be to, Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 32 straipsnio 1 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo valstybes nares numatyti galimybę persvarstyti draudimą atvykti į jų teritoriją ar iš jos išvykti, net jei tokios priemonės teisėtai priimtos laikantis Sąjungos teisės ir net jeigu jos tapo galutinės. Tai juo labiau turi būti taikoma ir tokiems draudimams, kurie priimti neteisėtai ir nesilaikant Sąjungos teisės ir kurie netgi paneigia SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laisvę. Susiklosčius tokiai situacijai, pagal teisinio saugumo principą nereikalaujama, kad aktas, kuriame nustatytas toks draudimas, keltų teisinių pasekmių neribotą laiką.

   Atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statuso svarbą pagal pirminę teisę, nacionalinės teisės normos, kuriomis Sąjungos piliečiams kliudoma remtis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi skundžiant neribotam laikui priimtus absoliučius draudimus išvykti iš šalies, o administracinėms institucijoms kliudoma atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje patvirtinta, kad tokie draudimai neteisėti pagal Sąjungos teisę, negali būti pagrįstai pateisintos teisinio saugumo principu, todėl turi būti laikomos prieštaraujančiomis veiksmingumo principui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai.

   (žr. 79–82 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Byla C-249/11

Hristo Byankov

prieš

Glaven sekretar na Ministerstvo na vatreshnite raboti

(Administrativen sad Sofia-grad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje — Direktyva 2004/38/EB — 27 straipsnis — Administracinio poveikio priemonė „draudimas išvykti iš nacionalinės teritorijos“ dėl nesumokėtos skolos privačiam juridiniam asmeniui — Teisinio saugumo principas, susijęs su galutiniais tapusiais administraciniais aktais — Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai“

Santrauka – 2012 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisė išvykti ir atvykti – Taikymo sritis

   (SESV 20 ir 21 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 4 straipsnio 1 dalis)

2. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias dėl skolos privačiam asmeniui leidžiama riboti valstybės narės piliečio teisę laisvai judėti Sąjungoje – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 27 straipsnis)

3. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir teisės apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių – Procedūrinės garantijos – Taikymo sritis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 31 straipsnis)

4. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų nustatymas – Klausimų performulavimas

   (SESV 267 straipsnis)

5. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir teisės apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių – Draudimo išvykti iš šalies galiojimo trukmė – Teisė prašyti, kad tokia priemonė būtų persvarstyta – Taikymo sritis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 32 straipsnis)

6. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Veiksmingumo principas – Draudimas išvykti iš šalies, kuris nebuvo apskųstas teisme ir tapo galutinis – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias ribojamos galimybės atnaujinti administracinį procesą, per kurį buvo priimtas toks akivaizdžiai Sąjungos teisei prieštaraujantis sprendimas – Nepriimtinumas

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 21 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 30–32 punktus)

2.  Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatytas valstybės narės piliečio teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje ribojimas vien dėl įsiskolinimo privačiam juridiniam asmeniui, kuris viršija tam tikrą įstatyme nustatytą sumą ir kurio sumokėjimas nėra užtikrintas.

   Darant prielaidą, kad galima pagrįstai manyti, jog tam tikra viešosios tvarkos apsaugos idėja apima tokiomis teisės normomis siekiamą tikslą apsaugoti kreditorius, negalima atmesti galimybės, kad remiantis šiomis teisės normomis priimtu draudimu išvykti iš šalies siekiama vien ekonominio tikslo. Tačiau pagal Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 27 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms aiškiai neleidžiama remtis su viešąja tvarka susijusiomis priežastimis ekonominėms reikmėms patenkinti.

   Be to, kalbant apie tokių teisės normų proporcingumą, pažymėtina, kad Sąjungos teisėje egzistuoja teisės normos, kuriomis galima apsaugoti kreditorių teises nebūtinai apribojant skolininko judėjimo laisvę. Iš to matyti, kad nereikėtų manyti, jog dėl to, kad Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis negalima remtis ekonominėms reikmėms patenkinti, Sąjungos teisės sistemoje neužtikrinama kito asmens, šiuo atveju kreditoriaus, nuosavybės teisės apsauga, kuri būtų bent lygiavertė Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintai apsaugai.

   (žr. 39, 45, 46, 48 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 53–56 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 57, 58 punktus)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 67, 68 punktus)

6.  Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias administracinis procesas, per kurį priimtas draudimas išvykti iš šalies, kuris nebuvo apskųstas teisme ir tapo galutinis, tokiu atveju, kai šis draudimas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei, gali būti atnaujintas tik šiose nuostatose išvardytomis sąlygomis, kurių sąrašas baigtinis, neatsižvelgiant į tai, kad toks draudimas toliau sukelia teisinių pasekmių asmeniui, kuriam jis skirtas.

   Nacionalinės teisės normomis, kuriose nenumatytas reguliarus persvarstymas, draudimas išvykti iš šalies nustatomas neribotam laikui ir taip pažeidžiama SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis toks draudimas netgi paneigia Sąjungos piliečio statusą turintiems asmenims suteikiamą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

   Be to, Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 32 straipsnio 1 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo valstybes nares numatyti galimybę persvarstyti draudimą atvykti į jų teritoriją ar iš jos išvykti, net jei tokios priemonės teisėtai priimtos laikantis Sąjungos teisės ir net jeigu jos tapo galutinės. Tai juo labiau turi būti taikoma ir tokiems draudimams, kurie priimti neteisėtai ir nesilaikant Sąjungos teisės ir kurie netgi paneigia SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laisvę. Susiklosčius tokiai situacijai, pagal teisinio saugumo principą nereikalaujama, kad aktas, kuriame nustatytas toks draudimas, keltų teisinių pasekmių neribotą laiką.

   Atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statuso svarbą pagal pirminę teisę, nacionalinės teisės normos, kuriomis Sąjungos piliečiams kliudoma remtis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi skundžiant neribotam laikui priimtus absoliučius draudimus išvykti iš šalies, o administracinėms institucijoms kliudoma atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje patvirtinta, kad tokie draudimai neteisėti pagal Sąjungos teisę, negali būti pagrįstai pateisintos teisinio saugumo principu, todėl turi būti laikomos prieštaraujančiomis veiksmingumo principui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai.

   (žr. 79–82 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)