Keywords
Summary

Keywords

1. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2001/220 – Ypač pažeidžiamas nukentėjusysis – Sąvoka – Mažametis, tariamai nukentėjęs nuo seksualinio pobūdžio veiksmų – Įtraukimas

(Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220 2 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 4 dalis)

2. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2001/220 – Ypač pažeidžiamų nukentėjusiųjų apsauga – Tvarka

(ES 34 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos pamatinio sprendimo 2001/220 2, 3 ir 8 straipsniai)

Summary

1. Nors Pagrindų sprendime 2001/220 dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose neapibrėžta nukentėjusiojo pažeidžiamumo sąvoka, kaip ji suprantama pagal jo 2 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį, neginčijama, kad ši sąvoka akivaizdžiai taikoma mažamečiam vaikui, kuris tvirtina kelis kartus nukentėjęs nuo savo tėvo seksualinio pobūdžio veiksmų, atsižvelgiant konkrečiai į jo amžių ir pažeidimų, nuo kurių jis mano nukentėjęs, pobūdį, sunkumą ir padarinius, tam, kad šis vaikas galėtų pasinaudoti specialia apsauga, kurios reikalaujama minėtomis pagrindų sprendimo nuostatomis.

(žr. 26 punktą)

2. Pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 2 ir 3 straipsnius bei 8 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, prokuroras nėra įpareigotas prašyti teismo leisti ypač pažeidžiamam nukentėjusiajam būti išklausytam ir duoti parodymus ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje pagal specialią įrodymų rinkimo tvarką ir, antra, toks nukentėjusysis negali prokuroro sprendimo atmesti prašymą būti išklausytam ir duoti parodymus minėta tvarka apskųsti teismui.

Iš tikrųjų pagrindų sprendimo nuostatose nenumatyta konkreti juo siekiamų tikslų įgyvendinimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šiose nuostatose nėra platesnio paaiškinimo, ir į ES 34 straipsnį, reikia pripažinti, kad pagrindų sprendimu nacionalinės valdžios institucijoms paliekama didelė diskrecija dėl šios tvarkos.

Šiuo klausimu aplinkybė, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas prokuroras turi nuspręsti, ar pateikti kompetentingam teismui nukentėjusiojo prašymą taikyti specialią įrodymų rinkimo procedūrą, laikytina atitinkančia sistemos, kurioje prokuroras yra teisėsaugos institucija, atsakinga už baudžiamąjį persekiojimą, logiką. Tačiau atsižvelgdamos į būtinybę užtikrinti, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės, nacionalinės valdžios institucijos turi kiekvienu atveju įsitikinti, kad taikant tokią procedūrą baudžiamasis procesas, įvertinus bendrai, netaps šališkas.

Be to, norint užtikrinti nukentėjusiojo galimybę deramai dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą, jo teisė būti išklausytam, be galimybės objektyviai apibūdinti faktines aplinkybes, turi reikšti ir galimybę išreikšti savo požiūrį. Vis dėlto nei pagrindų sprendimo nuostatos, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis negarantuoja nukentėjusiajam nuo baudžiamosios teisės pažeidimo teisės reikalauti, kad trečiojo asmens atžvilgiu būtų įvykdytas baudžiamasis persekiojimas, siekiant jį nuteisti.

(žr. 27, 28, 33, 37, 38, 42–44 punktus ir rezoliucinę dalį)