Byla C-467/10

Baudžiamoji byla

prieš

Baris Akyüz

(Landgericht Gießen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyvos 91/439/EEB ir 2006/126/EB — Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas — Valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje asmeniui, neatitinkančiam fizinių ir psichinių vairavimo reikalavimų pagal pirmosios valstybės teisės aktus, išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą“

Sprendimo santrauka

1. Transportas — Kelių transportas — Vairuotojo pažymėjimas — Direktyvos 91/439 ir 2006/126 — Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas — Priimančiosios valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą — Atsisakymas, grindžiamas tuo, kad toje pačioje priimančiojoje valstybėje narėje atsisakyta pirmą kartą išduoti vairuotojo pažymėjimą, nes asmuo neatitiko fizinių ir psichinių transporto priemonės vairavimo reikalavimų — Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis; Tarybos direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys)

2. Transportas — Kelių transportas — Vairuotojo pažymėjimas — Direktyvos 91/439 ir 2006/126 — Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas — Priimančiosios valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą — Atsisakymas, grindžiamas tuo, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo momentu jo savininko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne toje kitoje valstybėje

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalies e punktas ir 11 straipsnio 4 dalis; Tarybos direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys)

1.  Direktyvos 91/439 dėl vairuotojo pažymėjimų 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei šio pažymėjimo savininko atžvilgiu priimančiojoje valstybėje narėje nebuvo imtasi Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje ar Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytų priemonių, tačiau pastarojoje valstybėje atsisakyta pirmą kartą išduoti vairuotojo pažymėjimą, nes nebuvo įvykdyti visi tos valstybės narės teisės aktuose numatyti fiziniai ir psichiniai saugaus motorinės transporto priemonės vairavimo reikalavimai.

   Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje numatytas leidimas yra nuo bendrojo abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo nukrypstanti nuostata, kuri dėl to turi būti aiškinama siaurai. Iš tiesų įsipareigojimo kitų valstybių narių išduotus vairuotojo pažymėjimus pripažinti be formalumų išimtys, derinančios šį principą su kelių eismo saugumo principu, negali būti suprantamos plačiai, kartu nepaneigiant valstybėse narėse pagal Direktyvą 91/439 išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principo esmės.

   (žr. 45, 46 ir 59 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Direktyvos 91/439 dėl vairuotojo pažymėjimų 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei remiantis neginčijama išdavimo valstybės pateikta informacija konstatuojama, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu netenkino nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos, numatytos Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalies e punkte. Šiuo atžvilgiu dėl aplinkybės, kad išdavimo valstybė priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms informaciją perdavė ne tiesiogiai, o per trečiuosius asmenis, savaime negalima atmesti to, kad ši informacija gali būti laikoma pateikta išdavimo valstybės narės, su sąlyga, kad ją pateikė tos valstybės narės valdžios institucija.

   Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar informacija, gauta tokiomis aplinkybėmis, gali būti laikoma išdavimo valstybės pateikta informacija, ir prireikus ją įvertinti, taip pat, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, nustatyti, ar tai yra neginčijama informacija, patvirtinanti, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu nuolat negyveno išdavimo valstybės narės teritorijoje. Vertindamas nacionalinis teismas visų pirma gali atsižvelgti į galimą aplinkybę, kad išdavimo valstybės narės pateikta informacija rodo, jog vairuotojo pažymėjimo savininkas šios valstybės teritorijoje buvo tik labai trumpai ir jo gyvenamoji vieta šioje teritorijoje tik fiktyvi, siekiant vienintelio tikslo – išvengti griežtesnių vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų taikymo jo faktinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Tačiau su Sąjungos piliečiams SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamos ir direktyvomis 91/439 ir 2006/126 pripažintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimu tiesiogiai susijusi aplinkybė, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas apsigyveno atitinkamoje valstybėje narėje siekdamas pasinaudoti ne tokiais griežtais teisės aktais dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų, savaime neleidžia konstatuoti sąlygos dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, numatytos minėtų direktyvų atitinkamai 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir 7 straipsnio 1 dalies e punkte, nepaisymo, kuriuo pateisinamas valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

   (žr. 75–77 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Byla C-467/10

Baudžiamoji byla

prieš

Baris Akyüz

(Landgericht Gießen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyvos 91/439/EEB ir 2006/126/EB — Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas — Valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje asmeniui, neatitinkančiam fizinių ir psichinių vairavimo reikalavimų pagal pirmosios valstybės teisės aktus, išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą“

Sprendimo santrauka

1. Transportas – Kelių transportas – Vairuotojo pažymėjimas – Direktyvos 91/439 ir 2006/126 – Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Priimančiosios valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą – Atsisakymas, grindžiamas tuo, kad toje pačioje priimančiojoje valstybėje narėje atsisakyta pirmą kartą išduoti vairuotojo pažymėjimą, nes asmuo neatitiko fizinių ir psichinių transporto priemonės vairavimo reikalavimų – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis; Tarybos direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys)

2. Transportas – Kelių transportas – Vairuotojo pažymėjimas – Direktyvos 91/439 ir 2006/126 – Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Priimančiosios valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą – Atsisakymas, grindžiamas tuo, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo momentu jo savininko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne toje kitoje valstybėje

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalies e punktas ir 11 straipsnio 4 dalis; Tarybos direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys)

1.  Direktyvos 91/439 dėl vairuotojo pažymėjimų 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei šio pažymėjimo savininko atžvilgiu priimančiojoje valstybėje narėje nebuvo imtasi Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje ar Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytų priemonių, tačiau pastarojoje valstybėje atsisakyta pirmą kartą išduoti vairuotojo pažymėjimą, nes nebuvo įvykdyti visi tos valstybės narės teisės aktuose numatyti fiziniai ir psichiniai saugaus motorinės transporto priemonės vairavimo reikalavimai.

   Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje numatytas leidimas yra nuo bendrojo abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo nukrypstanti nuostata, kuri dėl to turi būti aiškinama siaurai. Iš tiesų įsipareigojimo kitų valstybių narių išduotus vairuotojo pažymėjimus pripažinti be formalumų išimtys, derinančios šį principą su kelių eismo saugumo principu, negali būti suprantamos plačiai, kartu nepaneigiant valstybėse narėse pagal Direktyvą 91/439 išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principo esmės.

   (žr. 45, 46 ir 59 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Direktyvos 91/439 dėl vairuotojo pažymėjimų 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Direktyvos 2006/126 dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiami priimančiosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos ji gali atsisakyti savo teritorijoje pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei remiantis neginčijama išdavimo valstybės pateikta informacija konstatuojama, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu netenkino nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos, numatytos Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalies e punkte. Šiuo atžvilgiu dėl aplinkybės, kad išdavimo valstybė priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms informaciją perdavė ne tiesiogiai, o per trečiuosius asmenis, savaime negalima atmesti to, kad ši informacija gali būti laikoma pateikta išdavimo valstybės narės, su sąlyga, kad ją pateikė tos valstybės narės valdžios institucija.

   Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar informacija, gauta tokiomis aplinkybėmis, gali būti laikoma išdavimo valstybės pateikta informacija, ir prireikus ją įvertinti, taip pat, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, nustatyti, ar tai yra neginčijama informacija, patvirtinanti, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo momentu nuolat negyveno išdavimo valstybės narės teritorijoje. Vertindamas nacionalinis teismas visų pirma gali atsižvelgti į galimą aplinkybę, kad išdavimo valstybės narės pateikta informacija rodo, jog vairuotojo pažymėjimo savininkas šios valstybės teritorijoje buvo tik labai trumpai ir jo gyvenamoji vieta šioje teritorijoje tik fiktyvi, siekiant vienintelio tikslo – išvengti griežtesnių vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų taikymo jo faktinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Tačiau su Sąjungos piliečiams SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamos ir direktyvomis 91/439 ir 2006/126 pripažintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimu tiesiogiai susijusi aplinkybė, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas apsigyveno atitinkamoje valstybėje narėje siekdamas pasinaudoti ne tokiais griežtais teisės aktais dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų, savaime neleidžia konstatuoti sąlygos dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, numatytos minėtų direktyvų atitinkamai 7 straipsnio 1 dalies b punkte ir 7 straipsnio 1 dalies e punkte, nepaisymo, kuriuo pateisinamas valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

   (žr. 75–77 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)