Byla C-376/10 P

Pye Phyo Tay Za

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Apeliacinis skundas — Bendra užsienio ir saugumo politika — Ribojamosios priemonės Mianmaro Sąjungos Respublikai — Asmenims, subjektams ir įstaigoms taikomas lėšų įšaldymas — Teisinis pagrindas“

Sprendimo santrauka

Institucijų aktai — Teisinio pagrindo pasirinkimas — Reglamentas, kuriuo atnaujinamos ir sugriežtinamos ribojamosios priemonės, priimtos trečiosios šalies atžvilgiu — Kai kurių privačių asmenų ar subjektų, susijusių su šios šalies vadovais ar jų kontroliuojamų, lėšų įšaldymo priemonės

(EB 60 ir 301 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 194/2008; Tarybos bendrosios pozicijos 2006/318 ir 2007/750)

Nors Teisingumo Teismas plačiai išaiškino EB 60 ir 301 straipsnius, nes į šiuose straipsniuose vartojamą sąvoką „trečiosios šalys“ įtraukė tokių šalių vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir subjektus, šiam aiškinimui buvo taikomi reikalavimai, skirti užtikrinti, kad EB 60 ir 301 straipsniai būtų taikomi atsižvelgiant į jiems priskirtą tikslą. Šiuo atžvilgiu, pritarus EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimui, pagal kurį pakaktų, jog nagrinėjamos ribojamosios priemonės būtų taikomos trečiosiose šalyse esantiems arba su jomis kitokiu pagrindu susijusiems asmenims arba subjektams, kad būtų galima pripažinti, jog jos priimtos šios šalies atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir 301 straipsnius, šioms nuostatoms būtų suteikta pernelyg plati taikymo sritis ir visiškai nebūtų atsižvelgta į iš jų teksto išplaukiantį reikalavimą, kad jomis remiantis priimamos priemonės turi būti nukreiptos prieš trečiąsias šalis.

Iš to darytina išvada, jog tam, kad priemones prieš fizinius asmenis, kaip ribojamąsias priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, būtų galima priimti remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, jos turi būti skirtos tik šių šalių vadovams ir su šiais vadovais susijusiems asmenims. Šiuo reikalavimu užtikrinamas pakankamas atitinkamų asmenų ir trečiosios šalies, kuriai skirtos Sąjungos priimamos ribojamosios priemonės, ryšys ir užkertamas kelias pernelyg plačiam EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimui.

Pripažinęs, jog galima preziumuoti, kad trečiosios šalies svarbių įmonių vadovų šeimos nariai taip pat gauna naudos iš šios šalies vyriausybės ekonominės politikos, Bendrasis Teismas išplėtė fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategoriją. Tokių priemonių taikymas fiziniams asmenims vien dėl jų šeiminio ryšio su asmenimis, susijusiais su atitinkamos trečiosios šalies vadovais, neatsižvelgiant į jų asmeninį elgesį, prieštarauja Teisingumo Teismo pateiktam EB 60 ir 301 straipsnių išaiškinimui. Be to, nuspręsdamas, kad trečiosios šalies atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės negalėjo būti taikomos su atitinkama šalimi „kitokiu pagrindu“ susijusiems asmenims, Teisingumo Teismas norėjo apriboti fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategorijas tik tais asmenimis, kurių ryšys su atitinkama trečiąja šalimi yra akivaizdus, t. y. trečiųjų šalių vadovais ir su šiais vadovais susijusiais asmenimis.

Dar daugiau: Bendrojo Teismo naudotas įmonių vadovų šeimos narių įtraukimo kriterijus grindžiamas prezumpcija, nenumatyta nei Reglamente Nr. 194/2008 dėl ribojančių priemonių Birmai (Mianmarui) atnaujinimo ir sustiprinimo, nei bendrosiose pozicijose 2006/318 ir 2007/750, į kurias šiame reglamente daroma nuoroda, ir nepagrįsta šių aktų tikslu. Todėl apelianto lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonė remiantis EB 60 ir 301 straipsniais sankcijas trečiosioms šalims nustatančiame reglamente galėjo būti numatyta tik remiantis konkrečiomis ir tiksliomis aplinkybėmis, leidžiančiomis nustatyti, kad šis apeliantas gauna naudos iš Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovų ekonominės politikos.

Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, kad nuspręsdamas, jog galima preziumuoti, kad trečiosios šalies svarbių įmonių vadovų šeimos nariai gauna naudos iš šių vadovų užimamų pareigų, todėl taip pat gauna naudos iš vyriausybės ekonominės politikos, taigi kad tarp apelianto ir Mianmaro karinio režimo yra pakankamas ryšys, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir 301 straipsnius, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

(žr. 60–66, 68–71 punktus)

Byla C-376/10 P

Pye Phyo Tay Za

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Apeliacinis skundas — Bendra užsienio ir saugumo politika — Ribojamosios priemonės Mianmaro Sąjungos Respublikai — Asmenims, subjektams ir įstaigoms taikomas lėšų įšaldymas — Teisinis pagrindas“

Sprendimo santrauka

Institucijų aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Reglamentas, kuriuo atnaujinamos ir sugriežtinamos ribojamosios priemonės, priimtos trečiosios šalies atžvilgiu – Kai kurių privačių asmenų ar subjektų, susijusių su šios šalies vadovais ar jų kontroliuojamų, lėšų įšaldymo priemonės

(EB 60 ir 301 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 194/2008; Tarybos bendrosios pozicijos 2006/318 ir 2007/750)

Nors Teisingumo Teismas plačiai išaiškino EB 60 ir 301 straipsnius, nes į šiuose straipsniuose vartojamą sąvoką „trečiosios šalys“ įtraukė tokių šalių vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir subjektus, šiam aiškinimui buvo taikomi reikalavimai, skirti užtikrinti, kad EB 60 ir 301 straipsniai būtų taikomi atsižvelgiant į jiems priskirtą tikslą. Šiuo atžvilgiu, pritarus EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimui, pagal kurį pakaktų, jog nagrinėjamos ribojamosios priemonės būtų taikomos trečiosiose šalyse esantiems arba su jomis kitokiu pagrindu susijusiems asmenims arba subjektams, kad būtų galima pripažinti, jog jos priimtos šios šalies atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir 301 straipsnius, šioms nuostatoms būtų suteikta pernelyg plati taikymo sritis ir visiškai nebūtų atsižvelgta į iš jų teksto išplaukiantį reikalavimą, kad jomis remiantis priimamos priemonės turi būti nukreiptos prieš trečiąsias šalis.

Iš to darytina išvada, jog tam, kad priemones prieš fizinius asmenis, kaip ribojamąsias priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, būtų galima priimti remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, jos turi būti skirtos tik šių šalių vadovams ir su šiais vadovais susijusiems asmenims. Šiuo reikalavimu užtikrinamas pakankamas atitinkamų asmenų ir trečiosios šalies, kuriai skirtos Sąjungos priimamos ribojamosios priemonės, ryšys ir užkertamas kelias pernelyg plačiam EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimui.

Pripažinęs, jog galima preziumuoti, kad trečiosios šalies svarbių įmonių vadovų šeimos nariai taip pat gauna naudos iš šios šalies vyriausybės ekonominės politikos, Bendrasis Teismas išplėtė fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategoriją. Tokių priemonių taikymas fiziniams asmenims vien dėl jų šeiminio ryšio su asmenimis, susijusiais su atitinkamos trečiosios šalies vadovais, neatsižvelgiant į jų asmeninį elgesį, prieštarauja Teisingumo Teismo pateiktam EB 60 ir 301 straipsnių išaiškinimui. Be to, nuspręsdamas, kad trečiosios šalies atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės negalėjo būti taikomos su atitinkama šalimi „kitokiu pagrindu“ susijusiems asmenims, Teisingumo Teismas norėjo apriboti fizinių asmenų, kuriems gali būti taikomos tikslinės ribojamosios priemonės, kategorijas tik tais asmenimis, kurių ryšys su atitinkama trečiąja šalimi yra akivaizdus, t. y. trečiųjų šalių vadovais ir su šiais vadovais susijusiais asmenimis.

Dar daugiau: Bendrojo Teismo naudotas įmonių vadovų šeimos narių įtraukimo kriterijus grindžiamas prezumpcija, nenumatyta nei Reglamente Nr. 194/2008 dėl ribojančių priemonių Birmai (Mianmarui) atnaujinimo ir sustiprinimo, nei bendrosiose pozicijose 2006/318 ir 2007/750, į kurias šiame reglamente daroma nuoroda, ir nepagrįsta šių aktų tikslu. Todėl apelianto lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonė remiantis EB 60 ir 301 straipsniais sankcijas trečiosioms šalims nustatančiame reglamente galėjo būti numatyta tik remiantis konkrečiomis ir tiksliomis aplinkybėmis, leidžiančiomis nustatyti, kad šis apeliantas gauna naudos iš Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovų ekonominės politikos.

Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, kad nuspręsdamas, jog galima preziumuoti, kad trečiosios šalies svarbių įmonių vadovų šeimos nariai gauna naudos iš šių vadovų užimamų pareigų, todėl taip pat gauna naudos iš vyriausybės ekonominės politikos, taigi kad tarp apelianto ir Mianmaro karinio režimo yra pakankamas ryšys, kaip tai suprantama pagal EB 60 ir 301 straipsnius, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

(žr. 60–66, 68–71 punktus)