Sujungtos bylos C-357/10–C-359/10

Duomo Gpa Srl ir kt.

prieš

Comune di Baranzate

ir

Comune di Venegono Inferiore

(Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 3, 10, 43, 49 ir 81 straipsniai — Įsisteigimo laisvė — Direktyva 2006/123/EB — 15 ir 16 straipsniai — Vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių ir kitų pajamų nustatymo, tikrinimo ir rinkimo koncesija — Nacionalinės teisės aktai — Minimalus įstatinis kapitalas — Pareiga“

Sprendimo santrauka

1. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Atitinkamos taikymo sritys – Kriterijai

   (EB 43 ir 49 straipsniai)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti tam tikri reikalavimai ūkio subjektams, norintiems vykdyti vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių nustatymo, tikrinimo ir rinkimo veiklą – Nepriimtinumas – Pateisinimas viešojo intereso pagrindais – Nebuvimas

   (EB 43 ir 49 straipsniai)

1.  Kalbant apie laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės principų taikymo sričių atskyrimą, reikia nustatyti, ar ūkio subjektas įsisteigęs valstybėje narėje, kur teikia nagrinėjamas paslaugas. Šiomis aplinkybėmis įsisteigimo sąvoka reiškia, kad ūkio subjektas teikia paslaugas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje. Paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal EB 49 straipsnį, yra, atvirkščiai, bet koks teikimas, kuris nevykdomas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje.

   Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, leidžiančios abstrakčiai nustatyti trukmę ar dažnumą, nuo kurių tam tikros paslaugos ar tam tikros rūšies paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje nebegali būti laikomas paslaugų teikimu, dėl to paslaugos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutartį, gali apimti įvairiausias paslaugas, įskaitant tas, kurios teikiamos pakankamai ilgą laiką ar net kelerius metus.

   Todėl nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti tam tikri reikalavimai ūkio subjektams, norintiems vykdyti vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių nustatymo, tikrinimo ir rinkimo veiklą, iš esmės gali patekti ir į EB 43 straipsnio, ir į EB 49 straipsnio taikymo sritį. Būtų kitaip, jei faktiškai būtų galima rinkti vietinius mokesčius tik įsisteigus paskirties valstybės narės nacionalinėje teritorijoje. Kiek reikės, ar taip yra, turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

   (žr. 30–33 punktus)

2.  EB 43 ir 49 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nuostata, kurioje numatyta:

   —

   ūkio subjektų, išskyrus bendroves, kurių kapitalo didžioji dalis priklauso valstybei, pareiga prireikus padidinti visiškai įmokėtą įstatinį kapitalą iki dešimties milijonų eurų tam, kad jiems būtų leista vykdyti vietos valdžios institucijų mokesčių ir kitų pajamų apskaičiavimo, tikrinimo ir rinkimo veiklą,

   —	kad viešojo šių paslaugų pirkimo sutartys su ūkio subjektais, kurie neįgyvendina šio minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo, yra niekinės ir

   —

   draudžiama sudaryti naujas viešojo pirkimo sutartis ar dalyvauti šių paslaugų pirkimo konkursuose, kol neįvykdytas įstatinio kapitalo padidinimo reikalavimas. Iš tiesų tokia pareiga yra įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo apribojimas tiek, kiek, pirma, ji apima minimalaus įstatinio kapitalo sąlygą ir, antra, privatūs ūkio subjektai, norintys imtis aptariamos veiklos, ja atgrasomi nuo įsisteigimo kaip juridinis asmuo. Taigi tokia nuostata trukdoma ar dėl jos tampa mažiau patrauklu naudotis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Be to, šia nuostata sukeliami neproporcingi, todėl nepateisinami EB 43 ir 49 straipsniuose įtvirtintų laisvių apribojimai tiek, kiek ja gerokai viršijamas tikslas apsaugoti viešosios valdžios institucijas nuo koncesininkų įsipareigojimų neįvykdymo. (žr. 38, 43, 45, 46 punktus ir rezoliucinę dalį)

Sujungtos bylos C-357/10–C-359/10

Duomo Gpa Srl ir kt.

prieš

Comune di Baranzate

ir

Comune di Venegono Inferiore

(Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 3, 10, 43, 49 ir 81 straipsniai — Įsisteigimo laisvė — Direktyva 2006/123/EB — 15 ir 16 straipsniai — Vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių ir kitų pajamų nustatymo, tikrinimo ir rinkimo koncesija — Nacionalinės teisės aktai — Minimalus įstatinis kapitalas — Pareiga“

Sprendimo santrauka

1. Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Sutarties nuostatos — Atitinkamos taikymo sritys — Kriterijai

   (EB 43 ir 49 straipsniai)

2. Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Apribojimai — Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti tam tikri reikalavimai ūkio subjektams, norintiems vykdyti vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių nustatymo, tikrinimo ir rinkimo veiklą — Nepriimtinumas — Pateisinimas viešojo intereso pagrindais — Nebuvimas

   (EB 43 ir 49 straipsniai)

1.  Kalbant apie laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės principų taikymo sričių atskyrimą, reikia nustatyti, ar ūkio subjektas įsisteigęs valstybėje narėje, kur teikia nagrinėjamas paslaugas. Šiomis aplinkybėmis įsisteigimo sąvoka reiškia, kad ūkio subjektas teikia paslaugas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje. Paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal EB 49 straipsnį, yra, atvirkščiai, bet koks teikimas, kuris nevykdomas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje.

   Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, leidžiančios abstrakčiai nustatyti trukmę ar dažnumą, nuo kurių tam tikros paslaugos ar tam tikros rūšies paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje nebegali būti laikomas paslaugų teikimu, dėl to paslaugos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutartį, gali apimti įvairiausias paslaugas, įskaitant tas, kurios teikiamos pakankamai ilgą laiką ar net kelerius metus.

   Todėl nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti tam tikri reikalavimai ūkio subjektams, norintiems vykdyti vietos valdžios institucijų renkamų mokesčių nustatymo, tikrinimo ir rinkimo veiklą, iš esmės gali patekti ir į EB 43 straipsnio, ir į EB 49 straipsnio taikymo sritį. Būtų kitaip, jei faktiškai būtų galima rinkti vietinius mokesčius tik įsisteigus paskirties valstybės narės nacionalinėje teritorijoje. Kiek reikės, ar taip yra, turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

   (žr. 30–33 punktus)

2.  EB 43 ir 49 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nuostata, kurioje numatyta:

   —

   ūkio subjektų, išskyrus bendroves, kurių kapitalo didžioji dalis priklauso valstybei, pareiga prireikus padidinti visiškai įmokėtą įstatinį kapitalą iki dešimties milijonų eurų tam, kad jiems būtų leista vykdyti vietos valdžios institucijų mokesčių ir kitų pajamų apskaičiavimo, tikrinimo ir rinkimo veiklą,

   —	kad viešojo šių paslaugų pirkimo sutartys su ūkio subjektais, kurie neįgyvendina šio minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo, yra niekinės ir

   —

   draudžiama sudaryti naujas viešojo pirkimo sutartis ar dalyvauti šių paslaugų pirkimo konkursuose, kol neįvykdytas įstatinio kapitalo padidinimo reikalavimas. Iš tiesų tokia pareiga yra įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo apribojimas tiek, kiek, pirma, ji apima minimalaus įstatinio kapitalo sąlygą ir, antra, privatūs ūkio subjektai, norintys imtis aptariamos veiklos, ja atgrasomi nuo įsisteigimo kaip juridinis asmuo. Taigi tokia nuostata trukdoma ar dėl jos tampa mažiau patrauklu naudotis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Be to, šia nuostata sukeliami neproporcingi, todėl nepateisinami EB 43 ir 49 straipsniuose įtvirtintų laisvių apribojimai tiek, kiek ja gerokai viršijamas tikslas apsaugoti viešosios valdžios institucijas nuo koncesininkų įsipareigojimų neįvykdymo. (žr. 38, 43, 45, 46 punktus ir rezoliucinę dalį)