Keywords
Summary

Keywords

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Aktas, priimtas remiantis EB sutarties trečiosios dalies IV antraštine dalimi

(SESV 267 straipsnis)

2. Sąjungos teisė – Viršenybė – Priešinga nacionalinė teisė – Savaiminis egzistuojančių teisės normų netaikymas – Pareiga laikytis aukštesnės instancijos teismo nurodymų, nesuderinamų su Sąjungos teise – Neleistinumas

(SESV 267 straipsnis)

3. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nemokumo procedūros – Reglamentas Nr. 1346/2000 – Tarptautinė jurisdikcija iškelti bankroto bylą – Valstybės narės, kurioje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų centras, teismai

(Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis)

4. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nemokumo procedūros – Reglamentas Nr. 1346/2000 – Tarptautinė jurisdikcija iškelti bankroto bylą – Valstybės narės, kurioje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų centras, teismai – Nustatymo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies antras sakinys)

5. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nemokumo procedūros – Reglamentas Nr. 1346/2000 – Tarptautinė jurisdikcija iškelti bankroto bylą – Šalutinė byla

(Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 2 dalis)

Summary

1. Taikant SESV 267 straipsnį, teismai, kurių sprendimus galima apskųsti teismine tvarka pagal nacionalinę teisę, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. turi teisę prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą, kai ginčai kyla dėl remiantis Sutarties IV antraštine dalimi priimtų aktų.

Atsižvelgiant į SESV 267 straipsniu siekiama tikslą sukurti veiksmingą Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą ir į proceso ekonomijos principą, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismas turi kompetenciją nagrinėti teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau skundžiami teismine tvarka, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, net jei toks prašymas pateiktas iki nurodytos datos.

(žr. 19, 20 punktus)

2. Sąjungos teisė draudžia susaistyti nacionalinį teismą nacionaline procesine norma, pagal kurią jam privalomas aukštesnės instancijos nacionalinio teismo vertinimas, jeigu paaiškėja, kad aukštesnės instancijos teismo pateiktas vertinimas nesuderinamas su Sąjungos teise, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas.

Pirma, tai, kad egzistuoja nacionalinė procesinė norma, kuria remiantis teismai, kurių sprendimas nėra galutinis, saistomi aukštesnės instancijos teismo pateikto vertinimo, negali paneigti, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimas nėra galutinis, turi galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jiems kyla abejonių dėl Sąjungos teisės aiškinimo.

Antra, Teisingumo Teismo prejudicinėje byloje priimtas sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su aptariamų Sąjungos institucijų aktų aiškinimu ar jų galiojimu.

Be to, nacionalinis teismas, įgyvendindamas savo kompetenciją įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta įstatymais arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis.

(žr. 35, 36, 38, 39 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką skolininko „pagrindinių turtinių interesų vieta“ reikia aiškinti remiantis Sąjungos teise.

Iš tiesų reglamento sąvoka turi savarankišką reikšmę, todėl turi būti aiškinama vienodai, nesvarbu, kokie yra nacionalinės teisės aktai.

(žr. 43, 44 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

4. Siekiant nustatyti bendrovės skolininkės pagrindinių turtinių interesų vietą, Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad bendrovės skolininkės pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti nustatoma teikiant pirmenybę šios bendrovės centrinės administracijos vietai, kurią galima nustatyti remiantis objektyviais ir trečiųjų šalių galimais patikrinti duomenimis. Jeigu bendrovės valdymo ir kontrolės organai yra jos registruotoje buveinėje ir šios bendrovės administravimo sprendimai priimami šioje vietoje ir tai gali patikrinti trečiosios šalys, negalima paneigti šioje nuostatoje numatytos prezumpcijos. Jeigu bendrovės centrinė administracija yra ne šios bendrovės registruotoje buveinėje, turto ir jo finansinio panaudojimo sutarčių buvimas kitoje nei šios bendrovės registruotos buveinės valstybėje narėje gali būti laikomas duomenimis, kurių pakanka tokiai prezumpcijai paneigti, tik su sąlyga, kad bendras visų reikšmingų duomenų vertinimas leistų nustatyti, jog – taip, kad galėtų patikrinti trečiosios šalys, – tikroji šios bendrovės valdymo bei kontrolės ir jos turtinių interesų administravimo vieta yra šioje kitoje valstybėje narėje.

Bendrovės skolininkės registruotos buveinės perkėlimo prieš pateikiant prašymą iškelti bankroto bylą atveju šios bendrovės pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos naujoje registruotoje buveinėje.

(žr. 59 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

5. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 2 dalies sąvoką „įmonė“ reikia aiškinti kaip reikalaujančią struktūros, kurią sudarytų minimali organizacija ir tam tikras stabilumas vykdant ekonominę veiklą. Vien atskiro turto arba banko sąskaitų buvimas iš principo neatitinka šios apibrėžties.

(žr. 64 punktą ir rezoliucinės dalies 4 punktą)