Keywords
Summary

Keywords

Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Nekilnojamojo turto perleidimo mokestis

(EB 18, 39 ir 43 straipsniai; EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai)

Summary

Valstybė narė, kurios teisės aktuose numatyta, kad apskaičiuojant mokestį už perkamą nekilnojamąjį turtą, kuris bus pagrindinė gyvenamoji vieta, jeigu pirkėjas fizinis asmuo parduoda kitą savo gyvenamąjį būstą per vienus metus iki pirkimo arba po jo, mokesčio bazė lygi nupirkto ir parduoto turto rinkos vertės prieš atskaitant mokesčius skirtumui, nepažeidė savo įsipareigojimų pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius bei Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 28 ir 31 straipsnius.

Žinoma, tiek, kiek šiais teisės aktais asmenys, kurie ketina įsikurti Vengrijoje ir čia perka nekilnojamąjį turtą ir kuriems neleidžiama pasinaudoti nagrinėjamo mokesčio lengvata perkant nekilnojamąjį turtą, vertinami mažiau palankiai, kiek tai susiję su mokesčiu už nekilnojamojo turto pirkimą, palyginti su asmenimis, kurie keičia būstą šioje valstybėje narėje, šios nuostatos yra EB 39 ir EB 43 straipsnyje įtvirtinto laisvo asmenų judėjimo apribojimas. Dėl EB 18 straipsnio pažymėtina, kad tai, jog mokesčio apmokestinamoji vertė nesumažinama asmenims, keičiantiems gyvenamąją vietą Sąjungos viduje dėl priežasčių, nesusijusių su ekonominės veiklos vykdymu, tam tikrais atvejais gali atgrasyti šiuos asmenis nuo naudojimosi šiame straipsnyje užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis.

Be to, šis skirtingas vertinimas susijęs su objektyviai panašiomis padėtimis, nes ginčijamo mokesčio atžvilgiu vienintelis naują pagrindinį gyvenamąjį būstą atitinkamoje valstybėje narėje įsigyjančių asmenų, nerezidentų šioje valstybėje narėje, įskaitant ir jos piliečius, pasinaudojusius laisvo judėjimo Sąjungoje teise, ir šios valstybės narės rezidentų, jos ar kitos Sąjungos valstybės piliečių, skirtumas susijęs su ankstesniu pagrindiniu gyvenamuoju būstu. Iš tiesų abiem atvejais asmenys nusipirko nekilnojamąjį būstą šioje valstybėje narėje, kad čia įsikurtų, ir, pirkdami savo ankstesnį pagrindinį gyvenamąjį būstą, vieni sumokėjo tokį patį mokestį kaip ginčijamasis valstybėje, kurioje buvo šis būstas, o kiti šį mokestį sumokėjo šioje valstybėje narėje.

Vis dėlto šis apribojimas gali būti pateisintas pagrindu, susijusiu su mokesčio sistemos darnumo užtikrinimu. Iš tiesų, kai parduotas turtas yra kitoje valstybėje narėje, atitinkama valstybė narė neturi jokios teisės apmokestinti sandorio, kurį pirmojoje valstybėje narėje sudarė asmuo, nusprendęs įsigyti nekilnojamąjį turtą, kuris bus pagrindinė gyvenamoji vieta. Tokiomis aplinkybėmis numatant, kad perkant turtą mokesčio lengvata gali naudotis tik asmenys, kurie jau sumokėjo ginčijamą mokestį įsigydami panašų turtą, šios mokesčio lengvatos sistema atspindi simetrišką logikos santykį. Iš tiesų, jei mokesčių mokėtojams, kurie anksčiau nesumokėjo šio mokesčio pagal ginčijamą apmokestinimo tvarką, būtų taikoma atitinkama mokesčio lengvata, jie nepagrįstai gautų mokesčio, kuriuo jų ankstesnis įsigijimas už atitinkamos teritorijos ribų nebuvo apmokestintas, lengvatą. Taigi šioje sistemoje yra tiesioginis ryšys tarp suteiktos mokesčio lengvatos ir pirminės rinkliavos. Iš tiesų, pirma, ši lengvata ir mokestinė našta susijusios su tuo pačiu asmeniu ir, antra, jos taikomos apmokestinant tuo pačiu mokesčiu.

Šis apribojimas yra tinkamas tokiam tikslui pasiekti, nes jis visiškai simetriškas, kadangi taikant ginčijamą apmokestinimo tvarką galima atsižvelgti tik į parduoto nekilnojamojo turto atitinkamoje valstybėje narėje vertės ir įsigyto nekilnojamojo turto vertės skirtumą. Be to, šis apribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, nes, pirma, nagrinėjamo teisės akto tikslas – išvengti kapitalo, investuoto pagrindiniam gyvenamajam būstui, kuris po kažkiek laiko parduodamas, pirkti, dvigubo apmokestinimo, kai perkamas antras pagrindinis gyvenamasis būstas šioje valstybėje narėje, ir, antra, valstybė narė neturi jokios galios apmokestinti su nekilnojamuoju turtu susijusių sandorių, sudarytų kitose valstybėse narėse. Tokiomis aplinkybėmis, jei būtų atsižvelgiama į šiuos sandorius siekiant sumažinti nagrinėjamo mokesčio apmokestinamąją vertę, šie sandoriai būtų vertinami kaip apmokestinti ginčijamu mokesčiu, nors jie ir nebūtų buvę apmokestinti. Akivaizdu, kad tokia situacija prieštarautų minėtam tikslui išvengti dvigubo apmokestinimo nacionalinės mokesčių sistemos atžvilgiu.

Kadangi nuostatos, draudžiančios riboti judėjimo laisvę ir įsisteigimo laisvę, įtvirtintos EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniuose, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir iš esmės identiškos įtvirtintosios EB 39 ir EB 43 straipsniuose, šiais straipsniais nedraudžiami nagrinėjami teisės aktai.

(žr. 58, 64, 68, 74–76, 80–82, 85, 87, 91 punktus)