Byla C-52/09

Konkurrensverket

prieš

TeliaSonera Sverige AB

(Stockholms tingsrätt prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — SESV 102 straipsnis — Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi — Telekomunikacijų operatoriaus taikomos kainos — Tarpinės ADSL paslaugos — Galutiniams vartotojams teikiamos plačiajuosčio ryšio paslaugos — Konkurentų maržos sumažinimas arba „tarifų žirklių“ poveikis“

Generalinio advokato J. Mazák išvada, pateikta 2010 m. rugsėjo 2 d.   I - 538

2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I - 564

Sprendimo santrauka

1. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Sąvoka

   (SESV 102 straipsnis)

2. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Sąvoka – Vertinimo kriterijai

   (SESV 102 straipsnis)

3. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Piktnaudžiavimas nustatant kainas

   (SESV 102 straipsnis)

4. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Sąvoka – Konkurenciją ribojantis elgesys

   (SESV 102 straipsnis)

5. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Prieigos prie fiksuoto telefono ryšio tinklo paslaugos naudojant asimetrines skaitmenines abonento linijas – Konkurenciją ribojantis elgesys

   (SESV 102 straipsnis)

6. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Ekonomiškai pateisinama kainų politika – Sąlygos

   (SESV 102 straipsnis)

7. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Dominavimo atitinkamoje rinkoje lygis – Poveikio nebuvimas

   (SESV 102 straipsnis)

8. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Elgesys rinkoje, gretimoje rinkai, kurioje dominuojama

   (SESV 102 straipsnis)

9. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Vertinimas esamų klientų ir potencialių klientų atžvilgiu

   (SESV 102 straipsnis)

10. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Mažesnių nei tam tikras sąnaudų lygis kainų taikymo politika

    (SESV 102 straipsnis)

11. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – „Tarifų žirklių“ poveikis – Rinkos, pasižyminčios dideliu augimu ir naujomis technologijomis, kurioms reikia labai didelių investicijų

    (SESV 102 straipsnis)

1.  Nesant jokio objektyvaus pateisinimo, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, gali būti tai, kad tarpinių asimetrinės skaitmeninės abonento linijos paslaugų didmeninėje rinkoje dominuojančią padėtį užimanti vertikaliai integruota įmonė laikosi tokios kainų politikos, kad skirtumo tarp šioje rinkoje taikomų kainų ir galutiniams vartotojams skirtų plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje taikomų kainų nepakanka specifinėms sąnaudoms, kurių ši įmonė turi patirti tam, kad patektų į pastarąją rinką, padengti. Vertinant, ar tokia politika nėra piktnaudžiaujama, reikia atsižvelgti į visas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

   (žr. 112–113 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.  Taigi dominuojančia padėtimi piktnaudžiauja įmonė, kuri laikosi kainų politikos išstumti iš rinkos konkurentus, kurie galbūt yra tokie pat produktyvūs kaip ši įmonė, tačiau dėl mažesnių finansinių galimybių negali atsilaikyti prieš konkurenciją jų atžvilgiu. Siekiant įvertinti dominuojančios įmonės kainų politikos teisėtumą, iš principo reikia taikyti kainų, grindžiamų pačios dominuojančios įmonės patirtomis sąnaudomis ir šios įmonės strategija, kriterijus.

   Konkrečiai kalbant, vertinant, ar kainų politika, kuri pasireiškia maržos sumažinimu, yra piktnaudžiavimas, iš principo ir visų pirma reikia atsižvelgti į atitinkamos įmonės kainas ir sąnaudas mažmeninėje paslaugų rinkoje.

   Naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar ši įmonė būtų pakankamai produktyvi, kad galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų siūlyti ne nuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas. Jei ši dominuojančią padėtį užimanti įmonė būtų galėjusi siūlyti savo paslaugas mažmeninėje rinkoje tik nuostolingai, tai reikštų, kad konkurentų, kurie gali būti pašalinti taikant nagrinėjamą kainų politiką, nebūtų galima laikyti mažiau produktyviais už ją ir kad todėl jų išstūmimo iš rinkos rizika kiltų dėl konkurencijos iškraipymo. Tokia konkurencija nesiremtų tik atitinkamais tokių įmonių laimėjimais. Toks požiūris yra juo labiau pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad jis atitinka ir bendrąjį teisinio saugumo principą, nes dominuojančios įmonės atsižvelgimas į savo sąnaudas ir kainas leidžia jai dėl ypatingos atsakomybės, kuri jai tenka pagal SESV 102 straipsnį, įvertinti savo elgesio teisėtumą. Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir kainas, ji paprastai nežino savo konkurentų sąnaudų ir kainų.

   Tačiau kai atsižvelgiant į aplinkybes nėra galimybės remtis minėtomis kainomis ir sąnaudomis, negalima atmesti galimybės, kad konkurentų kainos ir sąnaudos mažmeninėje paslaugų rinkoje gali būti svarbios vertinant dominuojančios įmonės kainų politiką.

   Taip galėtų būti, be kita ko, tuo atveju, kai dominuojančios įmonės sąnaudų struktūros negalima tiksliai identifikuoti dėl objektyvių priežasčių arba kai konkurentams teikiama paslauga yra tai, kad paprasčiausia leidžiama naudotis infrastruktūra, kurios gamybos sąnaudos jau buvo nurašytos, ir todėl naudodamasi tokia infrastruktūra dominuojanti įmonė nebepatiria sąnaudų, kurias ekonominiu požiūriu būtų galima prilyginti sąnaudoms, jos konkurentų patirtoms tam, kad galėtų ja naudotis, arba kai specifinės konkurencijos rinkoje sąlygos to reikalauja, pavyzdžiui, dėl to, kad dominuojančios įmonės sąnaudos priklauso būtent nuo konkurencinio pranašumo, kurį ši įmonė turi dėl dominuojančios padėties.

   (žr. 40–46 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.  SESV 102 straipsnis susijęs tik su antikonkurencine veikla, kurią įmonės vykdo savo iniciatyva. Jeigu antikonkurencinę veiklą įmonės turi vykdyti pagal nacionalinės teisės aktus arba jei šiais atkais sukuriamas teisinis pagrindas, kuriuo atmetama bet kokia jų konkurencinio elgesio galimybė, SESV 102 straipsnis netaikomas. Tokioje situacijoje konkurencijos ribojimas nėra priskirtinas, kaip reikalaujama šia nuostata, nepriklausomai įmonių veiklai. Tačiau SESV 102 straipsnis gali būti taikomas, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktais įmonėms nedraudžiama imtis nepriklausomos veiklos, kuri gali trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją.

   Kalbant apie tarpinių asimetrinės skaitmeninės abonento linijos paslaugų didmeninėje rinkoje dominuojančią padėtį užimančią vertikaliai integruotą įmonę, pažymėtina, jog tai, kad ši įmonė nėra teisės aktais įpareigota teikti tokias paslaugas operatoriams konkurentams, neturi jokios įtakos vertinant kainų politikos, pagal kurią sumažinama tiek pat kaip ji produktyvių jos konkurentų marža, piktnaudžiaujamąjį pobūdį.

   Jei vertikaliai integruota dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali laisvai keisti savo kainas, net jeigu tik mažmenines, vien dėl šios priežasties gali būti pripažinta, kad ji taikė sumažintą maržą. SESV 102 straipsnis taikomas juo labiau tuo atveju, kai įmonė turi visišką laisvę pasirinkti, kaip elgtis rinkoje. Dominuojančią padėtį užimančiai įmonei tenkanti ypatinga atsakomybė savo veiksmais nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje susijusi būtent su jos elgesiu, t. y. faktiniais veiksmais ar veiksmų nesiėmimu, kurio ši įmonė savo iniciatyva nusprendžia laikytis.

   (žr. 49–53, 59 punktus ir rezoliucinę dalį)

4.  Kainų politika, kurios laikosi dominuojanti įmonė, yra piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, jei turėdama bent tokį patį kaip ši įmonė produktyvių konkurentų išstūmimo iš rinkos poveikį dėl jų maržos sumažinimo ji apsunkina šių konkurentų patekimo į atitinkamą rinką galimybę ar netgi visiškai to neleidžia. Tai reiškia, kad norint pripažinti, jog tokia politika yra piktnaudžiavimas, rinkoje ji turi turėti antikonkurencinį poveikį, tačiau jis nebūtinai turi būti realus, nes pakanka įrodyti potencialų antikonkurencinį poveikį, dėl kurio bent tokie patys, kaip antai dominuojančią padėtį užimanti įmonė, produktyvūs konkurentai gali būti išstumti iš rinkos.

   Kai dominuojanti įmonė iš tikrųjų įgyvendina kainų politiką, kuria sumažinant bent tiek pat produktyvių konkurentų maržą siekiama išstumti juos iš atitinkamos rinkos, tai, kad planuotas tikslas, t. y. jos konkurentų pašalinimas, galiausiai nepasiekiamas, neturi reikšmės šią politiką pripažįstant piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal EB 102 straipsnį. Tačiau, nesant jokios įtakos konkurentų konkurencinei padėčiai, kainų politika negali būti pripažinta turinčia išstūmimo iš rinkos poveikį, jeigu ja nėra apsunkinamas konkurentų patekimas į atitinkamą rinką.

   (žr. 63–66 punktus)

5.  Siekiant išnagrinėti, ar dominuojančios įmonės kainų politika, kuri pasireiškia tuo, kad sumažinama bent tiek pat kaip ji produktyvių konkurentų marža, gali kliudyti minėtiems konkurentams vykdyti veiklą galutiniams vartotojams skirtų plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje, reikia atsižvelgti į visas konkrečias bylos aplinkybes.

   Konkrečiai kalbant, pirma, reikia išnagrinėti didmeninės prekybos ir mažmeninės prekybos produktų funkcines sąsajas. Todėl atliekant sumažintos maržos poveikio vertinimą gali turėti reikšmės tai, ar didmeninės prekybos produktas yra būtinas. Jei produktą reikia įsigyti didmeninėje rinkoje, kad būtų galima jį parduoti mažmeninėje rinkoje, o bent tiek pat kaip didmeninėje rinkoje dominuojanti įmonė produktyvūs konkurentai mažmeninėje rinkoje gali dirbti tik nuostolingai ar bet kuriuo atveju sumažinto rentabilumo sąlygomis, jie šioje rinkoje veikia nepalankiomis konkurencinėmis sąlygomis, kurios jiems sudaro kliūčių arba riboja galimybes į ją patekti ar ten plėtoti veiklą. Tokiu atveju sumažintos maržos antikonkurencinis poveikis, bet jau potencialus, yra tikėtinas. Vis dėlto, atsižvelgiant į atitinkamos įmonės dominuojančią padėtį rinkoje, svarbu pažymėti, kad negalima daryti išvados, jog vien dėl aplinkybės, kad didmeninės prekybos produktas nėra būtinas mažmeninės prekybos produktui tiekti, kainų politika, kuri pasireiškia maržos sumažinimu, negali turėti jokio, netgi potencialaus, antikonkurencinio poveikio. Todėl reikia įsitikinti, kad net nesant didmeninės prekybos produkto būtinybės šia politika gali būti daromas antikonkurencinis poveikis atitinkamose rinkose.

   Antra, reikia patikrinti, kiek yra sumažinamos bent tiek pat kaip dominuojanti įmonė produktyvių konkurentų maržos. Jei marža neigiama, t. y. jei tarpinių asimetrinės skaitmeninės abonento linijos paslaugų didmeninė kaina yra didesnė už galutiniams vartotojams skirtų paslaugų mažmeninę kainą, išstūmimo iš rinkos poveikis, bent jau potencialus, yra tikėtinas, atsižvelgiant į tai, kad tokioje situacijoje dominuojančios įmonės konkurentai, net jeigu jie yra tokie pat produktyvūs kaip ji ar netgi produktyvesni, priversti parduoti nuostolingai. Kita vertus, jei tokia marža teigiama, tuomet reikės įrodyti, kad šios kainų politikos buvo laikomasi dėl, pavyzdžiui, rentabilumo sumažėjimo, dėl kurio atitinkamiems operatoriams gali būti bent jau sunkiau vykdyti savo veiklą atitinkamoje rinkoje.

   (žr. 67–74 punktus ir rezoliucinę dalį)

6.  Norint dominuojančią padėtį užimančios įmonės kainų politiką, kuri pasireiškia bent tiek pat kaip ji produktyvių konkurentų maržos sumažinimu, pripažinti piktnaudžiavimu, reikia įrodyti, kad, atsižvelgiant visų pirma į didmeninės prekybos produkto būtinumą, ši politika mažmeninėje rinkoje turi antikonkurencinį poveikį, bent jau potencialų, ir to ekonomiškai negalima pateisinti.

   Įmonė turi teisę įrodyti, kad jos kainų politika, nors ir turi išstūmimo iš rinkos poveikį, yra ekonomiškai pateisinama. Dominuojančią padėtį užimančios įmonės kainų politikos, kuri gali turėti išstūmimo iš rinkos poveikį, ekonominis pateisinimas vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes. Šiuo atžvilgiu svarbu nustatyti, ar išstūmimo iš rinkos poveikį, kurį turi tokia konkurencijai nepalanki politika, gali kompensuoti ar netgi viršyti produktyvumas, kuris naudingas ir vartotojams. Jeigu šios išstūmimo iš rinkos politikos poveikis nesusijęs su nauda rinkai ir vartotojams arba jeigu jis viršija tai, kas būtina šiai naudai pasiekti, minėta politika turi būti pripažinta piktnaudžiavimu.

   (žr. 75–77 punktus ir rezoliucinę dalį)

7.  Kainų politikos, kuri pasireiškia įmonės vykdomu maržos sumažinimu, įgyvendinimas gali būti piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, jei ši įmonė užima tokią padėtį, ir šiuo atžvilgiu dominavimo atitinkamoje rinkoje lygis iš principo nėra svarbus. SESV 102 straipsnyje vartojamoje dominuojančios padėties sąvokoje koks nors skirtumas ar laipsnis nenurodytas. Kai įmonė turi tokią ekonominę galią, kad remiantis SESV 102 straipsniu būtų pripažinta, kad ji užima dominuojančią padėtį konkrečioje rinkoje, jos veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į šią nuostatą. Galios rinkoje laipsnis iš principo turi įtakos veikiau atitinkamos įmonės veiksmų padarinių mastui, o ne piktnaudžiavimo egzistavimui.

   (žr. 80–82 punktus ir rezoliucinę dalį)

8.  Kainų politikos, kurios laikosi tarpinių asimetrinės skaitmeninės abonento linijos paslaugų didmeninėje rinkoje dominuojančią padėtį užimanti vertikaliai integruota įmonė ir kuri pasireiškia šios įmonės konkurentų maržos sumažinimu galutiniams vartotojams skirtų plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje, piktnaudžiaujamasis pobūdis nepriklauso nuo to, ar pastarojoje rinkoje ši įmonė užima dominuojančią padėtį.

   Šiuo klausimu SESV 102 straipsnyje nėra jokios aiškios nuorodos dėl reikalavimų, susijusių su piktnaudžiavimo produktų rinkose nustatymu. Taigi tikrasis dominuojančiai įmonei tenkančios ypatingos atsakomybės mastas turi būti įvertintas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, rodančias konkurencijos susilpnėjimą.

   Tai reiškia, kad rinkose, kuriose nėra dominuojama, piktnaudžiavimu gali būti pripažintas tam tikras elgesys, turintis įtakos rinkoms, kuriose dominuojama, arba pačioms rinkoms, kuriose nedominuojama. Nors SESV 102 straipsnio taikymas suponuoja, kad yra ryšys tarp dominuojančios padėties ir tariamai piktnaudžiaujamojo elgesio, kurio paprastai nėra, kai elgesys rinkoje, kurioje nedominuojama, turi įtakos rinkai, kurioje dominuojama, vis dėlto atskirų, bet susijusių rinkų atveju konkrečios aplinkybės gali pateisinti SESV 102 straipsnio taikymą veiksmams, konstatuotiems susijusioje rinkoje, kur nedominuojama, kurie turi įtakos šiai rinkai.

   Taip gali būti, kai didmeninėje rinkoje dominuojančią padėtį užimanti vertikaliai integruota įmonė stengiasi bent tokius pačius produktyvius konkurentus pašalinti iš mažmeninės rinkos, be kita ko, sumažindama jų maržas. Toks elgesys, visų pirma dėl glaudaus atitinkamų rinkų ryšio, gali silpninti konkurenciją mažmeninėje rinkoje. Be to, tokioje situacijoje, nesant jokio kito objektyvaus ekonominio pateisinimo, tokį elgesį galima paaiškinti tik dominuojančios įmonės ketinimu apriboti konkurencijos plėtrą mažmeninėje rinkoje ir joje sustiprinti savo poziciją ar net užimti dominuojančią padėtį kitomis priemonėmis nei jos pačios laimėjimai.

   (žr. 84–89 punktus ir rezoliucinę dalį)

9.  Dominuojančią padėtį užimančios įmonės kainų politikos, kuri pasireiškia bent tiek pat, kaip ji produktyvių konkurentų maržos sumažinimu, piktnaudžiaujamasis pobūdis iš esmės priklauso nuo to, ar tokia politika gali sudaryti kliūtis normaliai konkurencijai rinkoje, gretimoje rinkai, kurioje ši įmonė dominuoja, nes taikant tokią politiką šios įmonės konkurentai gali būti išstumti iš šios rinkos.

   Šiuo atžvilgiu nesvarbu tai, ar atitinkami operatoriai yra esami, ar nauji dominuojančios įmonės klientai. Be to, taip pat neturi reikšmės tai, ar tai yra nauji klientai, kurie dar nevykdo veiklos atitinkamoje rinkoje. Kainų politikos piktnaudžiaujamasis pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į tai, ar taikant šią politiką iš atitinkamos rinkos gali būti išstumti tokie pat produktyvūs operatoriai, kurie šioje rinkoje jau vykdo veiklą, bet ir į galimas kliūtis, kurių ji gali sukurti tokiems pat produktyviems potencialiems operatoriams, kurie rinkoje veiklos dar nevykdo.

   (žr. 91–94 punktus ir rezoliucinę dalį)

10.  Norint nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimančios įmonės kainų politika, kuri pasireiškia tuo, kad sumažinama bent tiek pat kaip ji produktyvių konkurentų marža, yra piktnaudžiavimas, neturi reikšmės tai, ar dominuojanti įmonė turi galimybę kompensuoti nuostolius, galbūt patirtus dėl tokios politikos taikymo.

    Būtent pati sumažinta marža, nesant jokio objektyvaus pateisinimo, gali būti piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Šią sumažintą maržą lemia paslaugų didmeninėje rinkoje ir paslaugų mažmeninėje rinkoje kainos skirtumas, o ne pats tokių kainų dydis. Konkrečiai kalbant, tokia sumažinta marža gali atsirasti ne tik dėl neįprastai mažos kainos mažmeninėje rinkoje, bet ir dėl neįprastai didelės kainos didmeninėje rinkoje. Todėl įmonė, kuri laikosi kainų politikos, pasireiškiančios jos konkurentų maržos sumažinimu, nebūtinai patiria nuostolių.

    Bet kuriuo atveju, net jeigu siekdama sumažinti savo konkurentų maržą dominuojanti įmonė patiria nuostolių, negalima reikalauti įrodyti galimybę kompensuoti tokius galimus nuostolius tam, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas. Galimybė išstumti konkurentus iš rinkos nepriklauso nei nuo to, ar dominuojanti įmonė patiria nuostolių, nei nuo to, ar ši įmonė gali kompensuoti nuostolius, o priklauso tik nuo kainų, kurias atitinkamose rinkose taiko dominuojanti įmonė, skirtumo, dėl kurio nuostolių gali patirti ne pati dominuojanti įmonė, bet jos konkurentai.

    Galiausiai, jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė mažmeninėje rinkoje vis dėlto taikytų tokią mažą kainą, kad pardavimas jai būtų nuostolingas, be to, kad toks elgesys galėtų būti atskira piktnaudžiavimo forma, pasireiškianti grobuoniškų kainų taikymu, Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju jau yra nusprendęs, jog net ir tada galimybės kompensuoti nuostolius, patirtus dėl to, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė taiko kainą, nesiekiančią tam tikro sąnaudų lygio, įrodymas nėra būtina sąlyga tokios kainų politikos pripažinimui piktnaudžiavimu.

    (žr. 97–103 punktus ir rezoliucinę dalį)

11.  Norint nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimančios įmonės kainų politika, pasireiškianti bent tiek pat kaip ji produktyvių konkurentų maržos sumažinimu, yra piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, iš principo neturi reikšmės tai, kad rinkos, kuriose minėta įmonė naudojasi dominuojančia padėtimi, pasižymi dideliu augimu ir naujomis technologijomis, kurioms reikia labai didelių investicijų.

    Pirma, SESV 102 straipsnyje nedaromas joks skirtumas tarp rinkų, kuriose įmonė naudojasi dominuojančia padėtimi, raidos lygių.

    Antra, greitai augančioje rinkoje konkurencinis pranašumas, kurį lemia dominuojančios padėties užėmimas antroje gretimoje rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją pirmoje rinkoje, atsižvelgiant į tai, kad šioje pirmoje rinkoje operatoriai gali būti priversti kurį laiką veikti nuostolingai arba sumažinto rentabilumo sąlygomis. Būtent tokiomis aplinkybėmis vėlesnis operatoriaus veiklos rentabilumo sumažėjimas, kurį lemia jo maržos sumažinimas tokia kainų politika, gali neleisti sukurti ar plėtoti normalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje.

    Trečia, atsižvelgiant į konkurencijos taisyklių tikslą, jų taikymas negali priklausyti nuo to, ar atitinkama rinka jau yra pasiekusi tam tikrą brandos lygį. Visų pirma greitai augančios rinkos atveju pagal SESV 102 straipsnį reikalaujama kuo anksčiau įsikišti siekiant, kad minėtoje rinkoje ar glaudžiai susijusioje gretimoje rinkoje dominuojančią padėtį užimanti įmonė, naudodama piktnaudžiavimo strategiją, nesudarytų ir nesustiprintų iškraipytos konkurencijos sąlygų, t. y. įsikišti, kol šia strategija dar nepadarytas antikonkurencinis poveikis.

    Tai juo labiau taikytina rinkai, kaip antai plačiajuostės interneto prieigos paslaugų teikimo rinka, kuri glaudžiai susijusi su kita rinka, kaip antai prieigos prie vietinės linijos telekomunikacijų sektoriuje rinka. Ši rinka ne tik nėra nauja ir besivystanti, bet jos konkurencinė struktūra taip pat dar labai priklauso nuo buvusios monopolistinės struktūros. Taigi tai, kad įmonės gali naudotis savo dominuojančia padėtimi minėtoje rinkoje taip, kad pakenktų konkurencijos plėtrai gretutinėje greitai augančioje rinkoje, įpareigoja netoleruoti nukrypimo nuo SESV 102 straipsnio taikymo.

    Nors rinkoje dominuojančią padėtį užimanti įmonė negali remtis investicijomis, kurias padarė tam, kad patektų į gretutinę rinką bandydama išstumti iš jos tokius pat produktyvius faktinius ar potencialius konkurentus, vis dėlto į konkurencijos sąlygas rinkoje, kurioje dominuojama, ir ypač į šioje rinkoje dominuojančią padėtį užimančios įmonės įsteigimo ir investicijų sąnaudas reikia atsižvelgti atliekant šios įmonės sąnaudų analizę, kurią reikia padaryti norint nustatyti, ar marža sumažinta.

    (žr. 105–111 punktus ir rezoliucinę dalį)