Keywords
Summary

Keywords

1. Europos Bendrijų nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pervedimas

(Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 1 ir 2 dalys; Tarybos sprendimo 2000/597 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai ir 8 straipsnio 1 dalis)

2. Europos Bendrijų nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pervedimas

(Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalis)

3. Europos Bendrijų nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pervedimas

(Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalis; Tarybos sprendimo 2000/597 2 ir 8 straipsniai)

4. Europos Bendrijų nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pervedimas

(Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai ir 17 straipsnio 2 dalis)

Summary

1. Pagal Sprendimo 2000/597 dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės surenka šio sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus Sąjungos nuosavus išteklius ir privalo juos pervesti Komisijai. Pagal Reglamento Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728 dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, 17 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės narės turi imtis visų reikiamų priemonių, užtikrinančių sumų, atitinkančių šio reglamento 2 straipsnyje nustatytas priklausančias mokėti sumas, perdavimą Komisijai. Valstybės narės atleidžiamos nuo šio įpareigojimo tik tuo atveju, jeigu dėl force majeure aplinkybių šios sumos nebuvo surinktos ar pasirodo, kad visiškai negalima jų išieškoti dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo valstybių narių valios.

Šiuo atžvilgiu už visus valstybės įstaigų veiksmus iš principo atsakinga valstybė. Įstaiga yra bet kuris asmuo arba subjektas, kuris turi tokį statusą pagal nagrinėjamos valstybės vidaus teisę. Aplinkybė, kad tokiu asmens arba subjekto, kuris kaip viešosios valdžios įgaliotas asmuo vykdo šiuos įgaliojimus, elgesiu pažeidžiamas įstatymas, piktnaudžiaujama įgaliojimais ar nesilaikoma jo viršininkų nurodymų, negali paneigti šios išvados.

(žr. 34–35, 39 punktus)

2. Reglamento Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728 dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, 17 straipsnio 2 dalyje numatyta force majeure sąvoka turi būti aiškinama kaip su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusi, neįprasta ir iš anksto neprognozuojama aplinkybė, kurios pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi. Viena iš force majeure sąvokos pagrindinių sudėtinių dalių yra įvykis, kuris nepriklauso nuo norinčio juo remtis asmens, t. y. aplinkybė, kuriai šis asmuo neturėjo įtakos.

Muitinės pareigūnų, kurie eidami savo pareigas išduoda neteisėtus leidimus, veiksmai negali būti laikomi nepriklausančiais nuo administracinės įstaigos, kurioje jie dirbo. Be to, neįrodyta, kad minėtų veiksmų pasekmių, už kuriuos atsakinga laikoma valstybė narė, negalima buvo išvengti, nepaisant atsargumo priemonių, kurių galėjo imtis ši valstybė narė. Todėl ši valstybė narė negali remtis force majeure tam, kad galėtų nevykdyti pareigos pervesti Komisijai Sąjungos nuosavus išteklius.

(žr. 42, 46–47, 49 punktus)

3. Jei dėl valstybės narės muitinės klaidos Sąjungos nuosavi ištekliai nebuvo surinkti, tokia klaida negalima ginčyti atitinkamos valstybės narės prievolės mokėti nustatytas mokėtinas sumas ir palūkanas.

Šiomis aplinkybėmis valstybė narė, kuri nenustato Bendrijų nuosavų išteklių ir neperveda atitinkamos sumos Komisijai, kai nė viena iš Reglamento Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728 dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, 17 straipsnio 2 dalies sąlygų nėra įvykdyta, neįvykdo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę, būtent pagal Sprendimo 2000/597 dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos 2 ir 8 straipsnius.

(žr. 50–51 punktus)

4. Tam, kad valstybės narės būtų atleistos nuo prievolės pervesti Komisijai sumas, atitinkančias nustatytas mokėtinas sumas, reikia ne tik, kad būtų įvykdytos Reglamento Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728 dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, su pakeitimais 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, bet taip pat, kad minėtos mokėtinos sumos būtų nuolat įskaitomos į B sąskaitą.

Iš tikrųjų minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė Ižde arba kiekvienos valstybės narės paskirtoje įstaigoje turi atidaryti minėtų išteklių sąskaitas. To paties straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nustatyta, kad valstybės narės privalo įskaityti į A sąskaitą pagal šio reglamento 2 straipsnį nustatytas mokėtinas sumas ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų lėšų suma, dienos, nepažeidžiant galimybės per tą patį terminą įskaityti į B sąskaitą nustatytas sumas, kurios „dar nebuvo išieškotos“ ir dėl kurių „nebuvo pateikta jokia garantija“, bei nustatytas mokėtinas sumas, „už kurias buvo pateikta garantija, kurios buvo užginčytos ir kurios, išsprendus kilusius ginčus, gali būti pakeistos“.

Nuosavų išteklių įskaitymas į B sąskaitą yra ypatinga situacija, kuriai būdinga tai, kad valstybė narė gali arba nustačius mokėtinas sumas nepervesti jų Komisijai dėl to, kad jos dar neišieškotos, kaip numatyta Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 3 dalies b punkte, arba būti atleista nuo šios prievolės, jei minėtų sumų negalima atgauti dėl force majeure arba kitų priežasčių, kurių negalima joms priskirti, kaip įtvirtinta šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje.

Šiomis aplinkybėmis, norint pasinaudoti tokia ypatinga situacija, reikia, kad valstybių narių atliekamas nustatytų mokėtinų sumų įskaitymas į B sąskaitą vyktų pagal Sąjungos teisę.

(žr. 65–66, 68–69 punktus)