Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Sprendimas, kuriuo priemonė, apie kurią pranešta, kvalifikuojama kaip valstybės pagalba ir pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įtraukimas

(EB 87 straipsnis, EB 88 straipsnis ir EB 230 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 659/1999)

2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant normalių rinkos sąlygų kriterijų

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

6. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo priemonė kvalifikuojama kaip valstybės pagalba – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir SESV 296 straipsnis)

Summary

1. Jei atlikusi preliminarų tyrimą Komisija konstatuoja, kad dėl priemonės, apie kurią pranešta, tiek, kiek ji patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, suderinamumo su bendrąja rinka nekyla abejonių, ji priima sprendimą nepateikti prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 659/1999 dėl EB 88 straipsnio taikymo 4 straipsnio 3 dalį. Priėmus tokį sprendimą visų pirma taikoma šio reglamento, būtent jo 17–19 straipsniuose ir 21 straipsnyje, numatyta egzistuojančių pagalbos schemų procedūra, kuria valstybei narei nustatoma pareiga pateikti metinę ataskaitą apie visas egzistuojančias pagalbos schemas.

Taigi priemonę neteisingai pripažinus valstybės pagalba, atsiranda teisinių pasekmių apie ją pranešusiai valstybei narei, nes ši priemonė yra nuolat Komisijos stebima ir reguliariai kontroliuojama, todėl įgyvendindama priemonę, apie kurią pranešta, ši valstybė narė naudojasi ribota veiksmų laisve.

Tai neišvengiamai reiškia, kad sprendimas, pagrįstas EB 87 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kuriuo atitinkama priemonė pripažinta valstybės, tačiau suderinama su bendrąja rinka pagalba, turi būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti pagal EB 230 straipsnį. Toks sprendimas dėl suderinamumo, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 ir 3 dalis, taip pat yra galutinis ir nėra parengiamoji priemonė.

(žr. 40–42 punktus)

2. Siekdama įrodyti, kad priemonė, kuri gali būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, atrankiniu būdu taikoma tik tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai, Komisija turi pateikti įrodymų, kad dėl jos diferencijuojamos įmonės, kurių, atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės tikslą, faktinė ar teisinė padėtis yra panaši.

Šiuo atžvilgiu, kadangi Komisija savo sprendime konstatuoja, kad kai kurios įmonės, kurioms skirta priemonė, kvalifikuota kaip valstybės pagalba, priklauso specialiai grupei didelių pramonės įmonių, kurios aktyviai dalyvauja prekyboje tarp valstybių narių ir gauna naudos, neprieinamos kitoms įmonėms, kurią sudaro tai, kad jos gali „paversti pinigais“ ekonominę jų įgyvendinto emisijos sumažinimo vertę, šį sumažinimą paversdamos emisijos leidimais, kuriuos galima parduoti, arba prireikus išvengti baudos mokėjimo rizikos tuo atveju, jeigu viršytų azoto oksidų emisijos ribas, nustatytas nacionalinių institucijų, įsigydamos tokius emisijos leidimus iš kitų įmonių, kurioms taip pat taikoma atitinkama valstybės priemonė, nors kitos įmonės tokių galimybių neturi, ji neprivalo pateikti išsamesnių paaiškinimų savo sprendime. Vertindama pagalbos programą ji gali apsiriboti konkrečios programos požymių analize, siekdama savo sprendimo motyvuose nustatyti, ar dėl šia programa nustatytų taisyklių ja suteikiamas didelis pranašumas jos gavėjams konkurentų atžvilgiu ir ar ji gali duoti daugiausia naudos įmonėms, užsiimančioms prekyba tarp valstybių narių.

(žr. 62–63, 65 punktus)

3. EB 87 straipsnio 1 dalyje valstybės priemonės neskirstomos pagal jų priežastis ar tikslus, bet apibrėžiamos pagal poveikį. Net jeigu aplinkos apsauga yra vienas iš esminių Europos bendrijos tikslų, būtinybė atsižvelgti į šį tikslą nepateisina atrankinio pobūdžio priemonių neįtraukimo į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, todėl bet kuriuo atveju vertinant valstybės pagalbos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį galima veiksmingai atsižvelgti į aplinkos apsaugos tikslus.

Kalbant konkrečiai apie priemonę, kuria sukuriama prekybos azoto oksidų emisijos leidimais schema, skirstant įmones pagal kiekybinį kriterijų, kaip antai įmonių bendrosios instaliuotosios šiluminės galios kriterijus, pažymėtina, jog įmonių, kurioms skirta atitinkama priemonė, didelė azoto oksidų emisija ir joms tenkanti speciali mažinimo norma nėra pakankamos, kad ši priemonė nebūtų pripažinta atrankinio pobūdžio priemone, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nes įmonių skirstymas negali būti laikomas būdingu schemai, kuria siekiama sumažinti pramoninę taršą, todėl pateisinamas vien aplinkos apsaugos motyvais. Kadangi toks skirstymo kriterijus nėra pagrįstas nei atitinkamos priemonės pobūdžiu, nei jos bendrąja struktūra, negalima teigti, kad dėl to nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalba.

Šiuo atžvilgiu būtent valstybė narė, kuri nustato tokį įmonių skirstymą, turi įrodyti, kad jis iš tiesų pateisinamas nagrinėjamos schemos pobūdžiu ir bendrąja struktūra.

(žr. 75–78 punktus)

4. Valstybės pagalba laikomas intervencija, kad ir kokia būtų jos forma, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kuri laikytina ekonomine nauda, kurios ją gaunanti įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis.

Taip yra schemos, pagal kurią tik kai kurios įmonės turi galimybę „paversti pinigais“ ekonominę jų įgyvendinto emisijos sumažinimo vertę, šį sumažinimą paversdamos emisijos leidimais, kuriuos galima parduoti, arba prireikus išvengti baudos mokėjimo rizikos, jeigu viršytų azoto oksidų emisijos ribas, nustatytas nacionalinių institucijų, įsigydamos tokius emisijos leidimus iš kitų įmonių, kurioms taip pat taikoma atitinkama valstybės priemonė, atveju, nes galimybė prekiauti azoto oksidų emisijos leidimais visų pirma atsiranda dėl to, kad valstybė, viena vertus, leidžia parduoti šiuos leidimus ir, kita vertus, netrukdo įmonėms, kurios viršija azoto oksidų emisijas, įsigyti iš kitų įmonių trūkstamus emisijos leidimus, taip leisdama susikurti šių leidimų rinkai.

Galimybės prekiauti šiais leidimais negalima laikyti atlygiu rinkos kainomis už įmonių, kurioms skirta nagrinėjama priemonė, įdėtas pastangas mažinant jų azoto oksidų emisiją, nes išlaidos šiai emisijai sumažinti priskirtinos prie mokestinių įsipareigojimų, kurių įprastai patiria įmonė.

Šių įmonių galimybė rinktis emisijos leidimų įsigijimo išlaidas ar išlaidas, susijusias su priemonėmis, skirtomis sumažinti azoto oksidų emisiją, yra jų gaunama nauda. Be to, įmonių, kurioms skirta ši priemonė, galimybė prekiauti visais emisijos leidimais, o ne tik metų gale likusiais kreditais, atsiradusiais dėl pozityvaus leidžiamos ir realios emisijos skirtumo, yra papildoma šių įmonių gaunama nauda. Iš tiesų jos gali užsitikrinti likvidumą parduodamos emisijos leidimus prieš įvykdydamos jų galutinio priskyrimo sąlygas, nesvarbu, kad joms taikomos ribos ir kad nustatytą emisijos normą viršijančios įmonės turi perviršį kompensuoti kitais metais.

(žr. 87–91 punktus)

5. Kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei.

Taip yra valstybės priemonės atveju, kai kai kurioms įmonėms neatlygintinai suteikiami azoto oksidų emisijos leidimai, užuot juos pardavus arba pateikus aukcionui, ir įtvirtinama schema, pagal kurią numatoma galimybė prekiauti šiais leidimais rinkoje, net jeigu jie susiję su taikoma maksimalia riba, o įmonėms, kurioms skirta nagrinėjama priemonė, suteikiama galimybė nusipirkti emisijos leidimų siekiant išvengti baudos. Galimybė prekiauti azoto oksidų emisijos leidimais yra nacionalinės teisės aktų leidėjo kai kurioms įmonėms suteikta nauda ir dėl jos viešajai valdžiai gali atsirasti papildoma našta, visų pirma atleidimo nuo pareigos mokėti baudas ar kitas pinigines sankcijas forma. Be to, kadangi pagal šią schemą be jokio atlygio valstybei yra numatyti emisijos leidimai, kurie dėl galimybės jais prekiauti turi ekonominę vertę, suteikiant šiems leidimams nematerialaus turto, kuriuo galima prekiauti, pobūdį ir juos neatlygintinai perduodant atitinkamoms įmonėms, užuot juos parduodant ar pateikiant aukcionui, tai reiškia, kad valstybė atsisako savo išteklių.

Be to, aplinkybė, kad tokia priemonė suteikia galimybę įmonėms tarpusavyje kompensuoti, palyginti su nustatyta norma, atsiradusį perviršį ar trūkumą ir kad šia priemone sukurtas teisinis reglamentavimas, skirtas apriboti azoto oksidų emisiją taip, kad tai būtų pelninga įmonėms, kurioms priklauso dideli įrengimai, įrodo, kad įmonės, kurioms skirta ši priemonė, siekdamos išvengti valstybės nustatytos baudos, gali pasinaudoti alternatyva.

(žr. 103, 106–108 punktus)

6. Pareiga motyvuoti, taikoma priemonę kvalifikuojant kaip valstybės pagalbą, reikalauja, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija mano, jog aptariama priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu Komisija privalo ne nustatyti pagalbos realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir realų konkurencijos iškraipymą, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Kai iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, yra aišku, kad ji gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai arba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, Komisija privalo nurodyti šias aplinkybes savo sprendimo motyvuose.

(žr. 131 punktą)