Byla C-89/08 P

Europos Komisija

prieš

Airiją ir kt.

„Apeliacinis skundas — Valstybės pagalba — Mineralinių alyvų atleidimas nuo akcizo — Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 — 1 straipsnio b punkto v papunktis — Motyvavimo stoka — Teismo iniciatyva — Bendrijos teismo iniciatyva iškeltas viešosios tvarkos išlyga grindžiamas ieškinio pagrindas — Rungimosi principo pažeidimas — Pareigos motyvuoti apimtis“

Generalinio advokato Y. Bot išvada, pateikta 2009 m. gegužės 12 d.   I ‐ 11248

2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I ‐ 11277

Sprendimo santrauka

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Teismo „ex officio“ atliekamas patikrinimas

   (EB 230 straipsnis)

2. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Rungimosi principas – Laikymasis vykstant teisminei procedūrai

   (Bendrojo Teismo procedūros reglamento 62 straipsnis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Bendrosios rinkos vystymasis

   (EB 253 straipsnis)

1.  Motyvavimo stoka ar nepakankamas motyvavimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas EB 230 straipsnio prasme ir viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Bendrijos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva. Savo iniciatyva iškeldamas tokį ieškinio pagrindą Bendrijos teismas neperžengia jam pateikto spręsti ginčo ribų ir visiškai nepažeidžia procedūros taisyklių dėl ginčo dalyko ir ieškinio pagrindų pateikimo ieškinyje.

   (žr. 34–35 punktus)

2.  Rungimosi principas, esminis teisės principas, yra sudėtinė teisės į gynybą dalis. Jis taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią Bendrijos institucija gali priimti sprendimą, kuris ypač paveiktų asmens interesus. Bendrijos teismai prižiūri, kad juose būtų laikomasi rungimosi principo, ir patys jo laikosi.

   Rungimosi principas turi būti prieinamas kiekvienai Bendrijos teismo nagrinėjamos bylos šaliai, nesvarbu, koks jos teisinis statusas. Todėl Bendrijos institucijos taip pat gali juo remtis, kai jos yra tokios bylos šalys.

   Pats teismas turi laikytis rungimosi principo, ypač kai jis sprendžia ginčą remdamasis savo iniciatyva iškeltu ieškinio pagrindu.

   Rungimosi principas ne tik suteikia kiekvienai bylos šaliai teisę susipažinti su kitos šalies teismui pateiktais dokumentais bei pastabomis ir dėl jų pareikšti savo nuomonę ir ne tik draudžia Bendrijos teismui pagrįsti savo sprendimą faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir dėl kurių dėl to negalėjo pareikšti savo pozicijos. Paprastai jis taip pat apima teisę susipažinti su teismo iniciatyva iškeltais teisiniais pagrindais, kuriais remdamasis šis teismas ketina priimti sprendimą ir dėl jų pareikšti savo nuomonę.

   Diskrecija atnaujinti žodinę proceso dalį, kurią pagal savo procedūros reglamento 62 straipsnį turi Pirmosios instancijos teismas, negalima naudotis neatsižvelgus į pareigą laikytis rungimosi principo.

   Rungimosi principas pažeidžiamas sprendimu, kuriuo, remiantis teismo iniciatyva iškeltu pagrindu dėl EB 253 straipsnio pažeidimo, panaikinamas ginčijamas Komisijos sprendimas, prieš tai nenurodžius šalims per rašytinę ar žodinę proceso dalis pateikti savo pastabas dėl šio ieškinio pagrindo. Iš tiesų, nors motyvavimo stoka yra pažeidimas, kurio iš esmės negalima atitaisyti, vis dėlto tokios stokos konstatavimas išplaukia iš vertinimo, kurį atliekant reikia atsižvelgti į tam tikrus veiksnius. Dėl tokio vertinimo gali kilti diskusijų, ypač jeigu jis susijęs ne su visišku motyvavimo nebuvimu, bet su konkretaus faktinio ar teisinio aspekto motyvavimu.

   (žr. 50–57, 59–61 punktus)

3.  Pagal Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles, 1 straipsnio b punkto v papunktį esama pagalba yra tokia, kuri patvirtinimo metu nebuvo pagalba, ir ja tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Bendrosios rinkos vystymosi sąvoką galima suprasti kaip su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą; ši sąvoka neapima, pavyzdžiui, atvejo, kai Komisija pakeičia savo įvertinimą dėl to, kad ėmė taikyti griežtesnes taisykles valstybės pagalbos srityje. Apskritai valstybės pagalbos – esamos ar naujos – sąvoka atitinka objektyvią situaciją. Ši sąvoka nepriklauso nuo institucijų elgesio ar pareiškimų.

   Taigi EB 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti Bendrijos teisės aktą privalo būti vykdoma atsižvelgiant į tokio akto pobūdį, ir Komisija neprivalo nurodyti priežasčių, dėl kurių savo ankstesniuose sprendimuose priemonę įvertino kitaip.

   Todėl aplinkybės, kurios iš esmės susijusios su tuo, kad, pirma, Komisija, Tarybai priimant sprendimus leisti ginčijamus atleidimus nuo mokesčio, manė, jog šie neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai, ir, antra, kad dėl šių sprendimų buvo galima manyti, jog tokie patys atleidimai nuo mokesčio negali būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, – iš principo negalėjo Komisijos įpareigoti ginčijamame sprendime nurodyti motyvus dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio netaikymo.

   (žr. 70–73, 75 punktus)