Byla T-326/07 R

Cheminova A/S ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Direktyva 91/414/EEB — Prašymas sustabdyti taikymą — Priimtinumas — Skubos nebuvimas“

2007 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis   II - 4881

Nutarties santrauka

1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Pagrindinio ieškinio priimtinumas „prima facie“

   (EB 230, 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyva 91/414; Komisijos sprendimas 2007/389)

2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Ieškinys – Formos reikalavimai

   (EB 242 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 ir 3 dalys)

3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala

   (EB 242 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

1.  Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pagrindinio ieškinio priimtinumo nagrinėjimas turi būti glaustas, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros skubumą. Pagrindinio ieškinio priimtinumas gali būti vertinamas tik prima facie, siekiant nustatyti, ar ieškovas nurodė pakankamai aplinkybių, kurios pateisina a priori išvadą, kad pagrindinio ieškinio priimtinumas nėra neįmanomas. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi paskelbti šį prašymą nepriimtinu, tik jei pagrindinio ieškinio priimtinumas būtų visiškai neįmanomas. Iš tikrųjų jeigu per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą būtų nusprendžiama dėl priimtinumo, kuris prima facie nėra visiškai neįmanomas, tai iš anksto nulemtų Pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindinėje byloje.

   Kalbant apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateiktą byloje dėl ieškinio prieš Sprendimą 2007/389 dėl malationo neįtraukimo į Direktyvos 91/414 I priedą ir augalų apsaugos produktų, kuriuose yra šios medžiagos, registracijų panaikinimo, iš pirmo žvilgsnio negalima atmesti galimybės, kad ieškovė, kaip pranešimo dėl malationo autorė, aktyviai dalyvavusi direktyvoje numatytoje veikliosios medžiagos įvertinimo procedūroje ir naudojusis taikytinuose teisės aktuose numatytomis procedūrinėmis garantijomis, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su šiuo sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme ir kad jos pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys yra priimtinas.

   Sprendimas 2007/389, kurio vieninteliai adresatai yra valstybės narės prima facie, negali būti laikomas konkrečiai susijęs su kitomis ieškovėmis, nes, neindividualizavus jų ypatingų savybių, jos yra susijusios tiek pat, kiek kiti malationo pardavėjai ir naudotojai, esantys tokioje pačioje padėtyje; šiame sprendime nėra konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į jų konkrečią padėtį. Atrodo, kad tik dėl šiame sprendime nurodytų ūkio subjektų objektyvių savybių šios ieškovės galėjo manyti, jog jis yra su jomis susijusios. Tačiau tokio poveikio nepakanka tam, kad jis būtų konkrečiai su jomis susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Be to, be ieškovių, yra daug kitų įmonių, kurios parduoda ir naudoja malationą ir taip pat, kaip ir ieškovės, turi teisę juo prekiauti. Iš to išplaukia, kad kitos nei pranešimo autorė ieškovės negali remtis savo konkrečia padėtimi, kad būtų nustatyta skuba vykstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrai, ir todėl negali pareikšti tokio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

   (žr. 44, 45, 47, 58, 59 ir 64 punktus)

2.  Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 ir 3 dalis su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusiame prašyme turi būti, be kita ko, nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų priemonių suteikimą, ir jis turi būti pateiktas atskiru aktu, pagal to paties reglamento 43 ir 44 punktuose numatytas sąlygas. Šiuo atžvilgiu vien prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atsakovei leisti paruošti savo pastabas, o laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui prireikus priimti sprendimą dėl prašymo be papildomos informacijos, nes esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas, turi logiškai ir suprantamai išplaukti iš paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teksto.

   (žr. 65 ir 66 punktus)

3.  Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skubą reikia vertinti atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepatirtų didelės ir nepataisomos žalos. Ar žala yra neišvengiama, neturi būti visiškai tiksliai nustatyta, pakanka, kad žala, ypač jeigu ją lemia keletas veiksnių, būtų numatoma ir pakankamai tikėtina. Vis dėlto šalis, kuri tuo remiasi, turi įrodyti aplinkybes, kurios laikomos pagrindžiančiomis galimybę patirti didelę ir nepataisomą žalą.

   Finansinė žala negali būti laikoma nepataisoma ar net sunkiai pataisoma (išskyrus ypatingas aplinkybes), nes ji gali būti vėliau kompensuota. Laikinoji apsaugos priemonė pateisinama, tik jei, jos netaikant, ieškovė atsidurtų situacijoje, kurioje jos egzistavimui iškiltų grėsmė, iki bus priimtas galutinis sprendimas pagrindiniame procese. Neišvengiamas pasitraukimas iš rinkos yra ir nepataisoma, ir didelė žala, todėl tokiu atveju prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas atrodo pateisinamas.

   Jei būtų atsižvelgta ir į tai, kad, netaikant prašomos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovo rinkos dalis būtų nepataisomai pakeista, tai toks atvejis neturėtų būti prilyginamas pasitraukimo iš rinkos rizikai ir neturėtų pateisinti prašomos laikinosios apsaugos priemonės, nebent nepataisomas pakeitimas būtų taip pat rimtas. Taigi nepakanka, kad būtų rizikuojama nepataisomai prarasti rinkos dalį, kad ir mažą, bet svarbu, kad ši rinkos dalis būtų pakankamai svarbi. Be to, ieškovas, kuris teigia galintis prarasti rinkos dalį, turi įrodyti, kad didelės jos dalies atgavimas, pavyzdžiui, imantis tinkamų reklamos priemonių, yra neįmanomas dėl struktūrinio ar teisinio pobūdžio kliūčių. Esant tokioms aplinkybėms tai, ar tariama žala yra didelė, turi būti vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į įmonės dydį ir apyvartą bei grupės, kuriai ji priklauso, savybes.

   (žr. 97–100, 102 ir 115 punktus)