Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – EB 288 straipsnio antra pastraipa grindžiamas prašymas atlyginti Sąjungos padarytą žalą – Sąjungos teismo išimtinė kompetencija – Nustatytos atsakomybės sutartinio ar deliktinio pobūdžio vertinimas – Kriterijai

(EB 235, 238, 240 straipsniai ir 288 straipsnio antra pastraipa; Bendrojo teismo procedūros reglamento 113 straipsnis)

2. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Žalos dėl Komisijos tariamai padaryto pareigos užtikrinti praktinės patirties konfidencialumą pažeidimo atlyginimas – Deliktinis pagrindas – Sąjungos teismo jurisdikcija

(EB 235, 287 straipsniai ir 288 straipsnio antra pastraipa; Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis)

3. Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 53 straipsnio pirma pastraipa; Bendrojo teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

4. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Sąjungos teismo jurisdikcija – Kompetencija priimti sprendimą dėl Komisijos padaryto autorių teisių pažeidimo – Sąlygos

(EB 235 straipsnis ir 288 straipsnio antra pastraipa)

5. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Sąjungos teismo jurisdikcija – Priteisimas iš Sąjungos atlyginti žalą pagal bendrus valstybių narių įstatymams deliktinės atsakomybės srityje būdingus principus

(EB 235 straipsnis ir 288 straipsnio antra pastraipa)

6. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Reali ir tikra žala – Priežastinis ryšys

(EB 288 straipsnio antra pastraipa)

7. Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 91/250 – Kompiuterių programų teisinė apsauga – Apribojimai – Išimtys – Taikymo sritis

(Tarybos direktyvos 91/250 4 ir 5 straipsniai)

8. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas

(EB 288 straipsnio antra pastraipa)

Summary

1. Sutartinės atsakomybės atveju Sąjungos teismas turi jurisdikciją tik esant arbitražinei išlygai, kaip ji suprantama pagal EB 238 straipsnį. Nesant tokios išlygos, Bendrasis Teismas, remiantis EB 235 straipsniu, neturi teisės nagrinėti ieškinio, kuris iš tikrųjų yra sutartinio pobūdžio ieškinys dėl žalos atlyginimo. Priešingu atveju Bendrasis Teismas išplėstų savo jurisdikciją ir viršytų jam EB 240 straipsnyje suteiktus ribotus įgaliojimus, nes šiame straipsnyje nacionaliniams teismams suteikta bendra teisė spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga. Sąjungos teismo jurisdikcija sutartinės atsakomybės srityje yra bendros taisyklės išimtis ir turėtų būti aiškinama siaurai, todėl Bendrasis Teismas gali spręsti tik dėl reikalavimų, kylančių iš sutarties arba tiesiogiai susijusių su iš sutarties kylančiomis pareigomis.

Kita vertus, deliktinės atsakomybės srityje Sąjungos teismo jurisdikcijai nėra taikomas reikalavimas, kad ginčo šalys iš anksto išreikštų savo sutikimą. Norėdamas nustatyti, ar turi jurisdikciją pagal EB 235 straipsnį, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į įvairias reikšmingas bylos aplinkybes, turi išnagrinėti, ar ieškovės pateiktas prašymas atlyginti žalą objektyviai ir visiškai remiasi sutartinės ar deliktinės kilmės pareigomis, kurios leistų apibrėžti bylos sutartinį arba deliktinį pagrindą. Visų pirma šias aplinkybes galima nustatyti nagrinėjant šalių reikalavimus, faktinę aplinkybę, dėl kurios atsirado prašoma atlyginti žala, ir sutartinių ar deliktinių nuostatų, kuriomis remiamasi siekiant išspręsti byloje nagrinėjamą klausimą, turinį. Taigi nagrinėdamas bylą dėl deliktinės atsakomybės Bendrasis Teismas gali nekliudomas vertinti sutarties turinį, kaip galėtų vertinti bet kokį kitą dokumentą, kuriuo remiasi šalis grįsdama savo argumentus, tam, kad įsitikintų, ar dėl šios sutarties galima ginčyti pagal EB 235 straipsnį jam tiesiogiai suteiktą jurisdikciją. Toks nagrinėjimas yra susijęs su siekiant patvirtinti Bendrojo Teismo jurisdikciją pateiktų faktinių aplinkybių vertinimu, o tokių aplinkybių nebuvimas yra viešąja tvarka grindžiamas nepriimtinumo pagrindas, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį.

(žr. 58–62 punktus)

2. EB 287 straipsnyje įtvirtintas principas, kuriuo remdamosi įmonės turi teisę į jų verslo paslapčių apsaugą, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje taip pat nurodoma būtinybė administracijai laikytis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo.

Verslo paslaptis apima ir su praktine patirtimi susijusią techninę informaciją, kurią ne tik paviešinus, bet ir paprasčiausia perdavus kitam nei ją suteikusiam asmeniui galima padaryti didelę žalą informacijos pateikėjo interesams. Kad techninei informacijai dėl jos pobūdžio būtų taikomas EB 287 straipsnis, pirmiausia būtina, kad ją žinotų tik ribotas asmenų ratas. Antra, tai turi būti informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti didelę žalą ją pateikusiems ar tretiesiems asmenims. Galiausiai būtina, kad interesai, kurie gali būti pažeisti atskleidus informaciją, būtų objektyviai verti apsaugos.

Kadangi šiuo atveju Komisijos įvykdyto autorių teisių ar praktinės patirties saugomos informacijos atskleidimo trečiajam asmeniui be aiškaus šių teisių savininko sutikimo tariamai neteisėtą ir žalingą pobūdį reikia įvertinti atsižvelgiant į bendrus valstybių narių įstatymams šioje srityje būdingus principus, o ne į sutartines nuostatas, įtvirtintas sutartyse, praeityje sudarytose dėl su ieškovei priklausančiomis autorių teisėmis ir praktine patirtimi nesusijusių klausimų, nagrinėjama byla yra deliktinio pobūdžio.

(žr. 79–80 ir 103 punktus)

3. Bet kuriame ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Jie turi būti nurodyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Sąjungos teismas – nagrinėti ieškinį. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, jog pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, bent sutrumpintai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos ieškinio tekste. Tam, kad būtų tenkinami šie reikalavimai, ieškinyje dėl institucijos padarytos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti nurodyti įrodymai, leidžiantys nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją.

(žr. 107–108 punktus)

4. Kai nagrinėjant ieškinį dėl deliktinės atsakomybės autorių teisių pažeidimo sąvoka vartojama kartu su praktinės patirties konfidencialumo pažeidimo sąvoka tik siekiant pripažinti Komisijos veiksmus neteisėtais, nagrinėjamų veiksmų neteisėto pobūdžio vertinimas atliekamas atsižvelgiant į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus ir jam nebūtinas išankstinis kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas.

Todėl atsižvelgiant į EB 235 straipsnyje ir 288 straipsnio antroje pastraipoje Sąjungos teismui suteiktą jurisdikciją deliktinės atsakomybės srityje ir nesant nacionalinės teisių gynimo priemonės, kuri suteiktų galimybę įpareigoti Komisiją atlyginti ieškovo tariamai patirtą žalą dėl programinės įrangos autorių teisių pažeidimo, negalima prieštarauti, kad į ieškovo vartojamą autorių teisių pažeidimo sąvoką būtų galima atsižvelgti pripažįstant Komisijos veiksmus neteisėtais, kai nagrinėjamas prašymas atlyginti žalą.

Tokiame ieškinyje ieškovo vartojama autorių teisių pažeidimo sąvoka aiškintina atsižvelgiant tik į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus, kurie kompiuterių programų srityje buvo perkelti arba išdėstyti daugelyje derinimo direktyvų. Taigi Bendrasis Teismas turi jurisdikciją pripažinti autorių teisių pažeidimą tokia prasme, kaip šią sąvoką galėtų apibrėžti kompetentinga valstybės narės valdžios institucija, taikydama šios valstybės teisę, susijusią su tokiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

(žr. 115–117 punktus)

5. Remiantis EB 288 straipsnio antra pastraipa ir EB 235 straipsniu darytina išvada, kad Sąjungos teismas turi jurisdikciją priteisti iš Sąjungos bet kokios formos žalos atlyginimą pagal bendrus valstybių narių įstatymams deliktinės atsakomybės srityje būdingus principus, įskaitant šiuos principus atitinkantį žalos atlyginimą natūra, jei būtina, nurodymo atlikti arba neatlikti tam tikrus veiksmus forma. Todėl Sąjunga iš principo negali būti atleista nuo Sąjungos teismo taikomos atitinkamos procesinės priemonės, nes tik jis turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinių dėl jos padarytos žalos atlyginimo.

Tam, kad būtų visiškai atlyginta byloje, kurioje Komisija kaltinama pažeidusi autorių teises, tariamai padaryta žala, reikia, jog šių teisių savininko teisė būtų atkurta tokia, kokia buvo, o dėl to, neatsižvelgiant į galimo nuostolių atlyginimo dydį, reikėtų bent jau tuoj pat nutraukti teisės pažeidimą. Visos žalos atlyginimas tokiais atvejais gali apimti ir autorių teisių pažeidimo rezultato konfiskavimą ar sunaikinimą arba Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimą Komisijos lėšomis.

(žr. 120–123 punktus)

6. Deliktinė Sąjungos atsakomybė, kaip ji suprantama pagal EB 288 straipsnio antrą pastraipą, atsiranda tuo atveju, kai tenkinamos visos šios sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinis tariamų veiksmų ir nurodytos žalos ryšys.

Neteisėtiems veiksmams, kuriais kaltinama institucija, turi būti būdingas pakankamai akivaizdus teisės nuostatos, kuria siekiama suteikti asmenims teises, pažeidimas. Kai atitinkamos institucijos diskrecija yra tik labai nedidelė ar beveik neegzistuojanti, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo turėtų pakakti pakankamai akivaizdžiam pažeidimui pripažinti.

Žala, kurią prašoma atlyginti, turi būti reali ir tikra ir turi egzistuoti pakankamai aiškus priežastinis institucijos veiksmų ir žalos ryšys.

(žr. 126–127 ir 268 punktus)

7. Direktyvos 91/250 dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 5 straipsnyje įtvirtinta teisinė šios direktyvos 4 straipsnyje apibrėžtų veiksmų, susijusių su programos autoriaus išimtinėmis teisėmis, išimtis taikoma tik kompiuterio programos teisėto įgijėjo atliktiems darbams, o ne šio įgijėjo trečiajam asmeniui patikėtiems darbams. Ši išimtis taip pat apribota veiksmais, kurių reikia norint suteikti teisėtam įgijėjui galimybę naudotis kompiuterio programa su jos paskirtimi suderinamu būdu, įskaitant klaidų ištaisymą.

(žr. 225 punktą)

8. Aplinkybė, kad be išankstinio įmonės sutikimo Komisija suteikė teisę atlikti darbus, dėl kurių reikia pakeisti su programine įranga susijusius elementus, kaip antai šaltinio kodai, yra pakankamai akivaizdus įmonės turimų šios programinės įrangos autorių teisių ir praktinės patirties pažeidimas, dėl kurio gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė.

(žr. 250 ir 261 punktus)