Sujungtos bylos C-512/07 P(R) ir C-15/08 P(R)

Achille Occhetto

ir

Europos Parlamentas

prieš

Beniamino Donnici

„Apeliacinis skundas — Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas — Vykdymo sustabdymas — Europos Parlamento nariai — Įgaliojimų patikrinimas — Kandidato paskelbimas Parlamento nariu kitiems kandidatams iš to paties sąrašo atsiėmus kandidatūras — Kandidatūros atsiėmimo teisėtumo tikrinimas — Europos Parlamento sprendimas, kuriuo Parlamento nariu paskelbto kandidato mandatas pripažintas negaliojančiu“

Teisingumo Teismo pirmininko nutartis 2009 m. sausio 13 d.   I ‐ 6

Nutarties santrauka

1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo padaryta teisės klaida – Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų

   (EB 225 straipsnis; Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 12 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antroji pastraipa; Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 3 dalis)

2. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo padaryta teisės klaida – Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų

   (EB 225 straipsnis, Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antroji pastraipa; Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalis ir 4 straipsnio 3 ir 9 dalys)

3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo padaryta teisės klaida – Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų

   (EB 225 straipsnis; Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 12 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antroji pastraipa)

4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Europos Parlamento akto, kuriuo Parlamento nario mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų neturėjimo, vykdymo sustabdymas

   (EB 242 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Europos Parlamento akto, kuriuo Parlamento nario mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų neturėjimo, vykdymo sustabdymas

   (EB 242 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

1.  Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nepadaro akivaizdžios teisės klaidos dėl Europos Parlamento pagal 1976 m. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto ir pernumeruoto Sprendimu 2002/772, 12 straipsnį turimų galių apimties, jeigu tame straipsnyje vartojamą žodį „atsižvelgia“ išaiškina kaip reiškiantį, jog Parlamentas visiškai neturi diskrecijos vertinti valstybių narių oficialiai paskelbtų rezultatų.

   Šiame straipsnyje aiškiai numatyta, kad Parlamentas, pirma, turi „atsižvelgti“ į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus ir, antra, gali spręsti tik „dėl šio Akto nuostatų“ galinčius kilti ginčus ir „išskyrus ginčus, kylančius dėl šiame Akte minimų nacionalinės teisės nuostatų“. Taigi 1976 m. Akto 12 straipsnio tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrindžiantis siaurą jo aiškinimą. Be to, kalbant apie Parlamento narių įgaliojimų patikrinimą, pasakytina, kad 1976 m. Akto 12 straipsnis ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 3 dalis suteikia jam teisę priimti sprendimą dėl kiekvieno naujai išrinkto nario mandato teisėtumo, taip pat dėl ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis 1976 m. Akto nuostatomis, tačiau atitinkamai „išskyrus ginčus, kylančius dėl šiame Akte minimų nacionalinės teisės nuostatų“ ir „išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus“. Šios išimtys taip pat aiškiai parodo, kad Parlamentas nėra bendrai kompetentingas spręsti dėl nacionalinių rinkimų procedūrų teisėtumo Bendrijos teisės požiūriu.

   (žr. 30–32, 35 punktus)

2.  Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nutartimi nepadaryta akivaizdžios teisės klaidos, kiek tai susiję su 1976 m. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto ir pernumeruoto Sprendimu 2002/772, 6 straipsnio aiškinimu, jeigu joje nutarta, kad šis straipsnis taikomas tik Europos Parlamento nariams.

   Šiuo klausimu pažymėtina, kad 1976 m. Akto 6 straipsnio tekste, pirma, aiškiai nurodomi „Europos Parlamento nariai“ ir, antra, minima šių narių balsavimo prerogatyva, kuri dėl savo pobūdžio negali būti priskirta po rinkimų sudarytame sąraše oficialiai paskelbto kandidato statusui. Žinoma, paprastai Bendrijos teisės nuostata negali būti aiškinama vien vadovaujantis jos tekstu ir visiškai neatsižvelgiant į jos kontekstą bei tikslą, vis dėlto šis straipsnis negali pats savaime pagrįsti bendros Parlamento kompetencijos vertinti valstybių narių rinkimų procedūrų teisėtumą visų principų, kuriais tariamai pagrįstas šis straipsnis, ir visų pirma nurodytųjų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo protokolo Nr. 1 3 straipsnyje, atžvilgiu.

   Be to, remiantis normų hierarchijos principu, Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostata, kaip antai 3 straipsnio 5 dalis ir 4 straipsnio 3 bei 9 dalys, negali leisti nukrypti nuo 1976 m. Akto nuostatų. Darbo tvarkos taisyklės yra vidaus organizavimo aktas ir juo Parlamentui negalima suteikti kompetencijos, kuri nėra jam aiškiai pripažinta norminiu teisės aktu, šiuo atveju – 1976 m. Aktu. Vadinasi, bent jau nagrinėjant fumus boni juris, veikiau Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į 1976 m. Akto nuostatų prasmę ir esmę, o ne atvirkščiai.

   (žr. 40–43, 45, 46 punktus)

3.  Aiškinimas, jog 1976 m. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto ir pernumeruoto Sprendimu 2002/772, 12 straipsnyje numatytas ne nacionalinių valdžios institucijų ir Parlamento kompetencijos paskirstymas bei įgyvendinimas pagal skirtingas procedūras, bet vienas sprendimų priėmimo procesas, kuriame dalyvauja ir Parlamentas, ir nacionalinės valdžios institucijos, iš pirmo žvilgsnio neatrodo atitinkantis minėtą nuostatą. Jeigu nacionalinis aktas patenka į Bendrijos sprendimo priėmimo procedūrą ir dėl kompetencijos paskirstymo atitinkamoje srityje įpareigoja sprendimus priimantį Bendrijos organą bei taip lemia priimsimo Bendrijos sprendimo turinį, pažeidimai, kurių galbūt yra šiame nacionaliniame akte, niekaip negali paveikti Bendrijos organo sprendimo teisėtumo. Tokia išvada yra reikšminga aiškinant kompetencijos paskirstymą, kylantį iš 1976 m. Akto 12 straipsnio.

   Vadinasi, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nutartimi, jog pažeidimai, kurių galbūt yra nacionalinės rinkimų komisijos sprendime kandidatą paskelbti Parlamento nariu, neturi įtakos Parlamento sprendimui dėl šio nario įgaliojimų patikrinimo, nepadaryta nei akivaizdžios teisės, nei motyvacijos klaidos.

   (žr. 50, 51, 53, 54 punktus)

4.  Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra garantuoti visišką sprendimo iš esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, nes rimtai ir nepataisomai žalai ieškovo interesams išvengti būtina, kad jos būtų nustatytos ir įsigaliotų, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje. Tai reiškia, kad vertindamas Europos Parlamento sprendimo, kuriuo vieno iš jo narių mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų neturėjimo, vykdymo sustabdymo skubą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi atsižvelgti vien į ieškovo interesus, ypač į riziką, kad jo interesams gali būti padaryta rimta ir nepataisoma žala, nekreipdamas dėmesio į kitus bendro pobūdžio veiksnius, kaip antai šiuo atveju politinio atstovavimo tęstinumas, į kuriuos prireikus būtų galima atsižvelgti tik lyginant esamus interesus.

   (žr. 57, 58 punktus)

5.  Kuomet, vykstant laikinųjų apsaugos priemonių procedūrai, kuria siekiama sustabdyti Europos Parlamento akto, kuriuo vieno iš jo narių mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų neturėjimo, vykdymą, šias priemones taikantis teisėjas padaro išvadą, jog specifiniai ir neatidėliotini šio nario ir jį pakeisiančio asmens interesai yra lygiaverčiai, jis atsižvelgia į bendresnius interesus, kurie tokiomis aplinkybėmis įgyja ypatingą reikšmę. Tokie interesai gali būti, pvz., atitinkamos valstybės narės interesas, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje ir kad jame posėdžiautų pagal nacionalines rinkimų procedūras išrinkti ir vieno iš aukščiausių jos teismų pripažinti išrinktais nariai, Parlamento interesas palikti galioti savo sprendimus, išlaikyti politinį legitimumą bei suinteresuotumas, kad jame posėdžiautų daugiausia balsų gavęs kandidatas. Tik konstatavęs, jog ir specifiniai, ir bendrieji interesai yra lygiaverčiai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atsižvelgia į rimtą nurodytų pagrindų pobūdį, kad pripažintų fumus boni juris.

   (žr. 66, 67, 70 punktus)