Byla C-567/07

Minister voor Wonen, Wijken en Integratie

prieš

Woningstichting Sint Servatius

(Raad van State prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas — EB 56 straipsnis — Apribojimai — Pateisinimai — Aprūpinimo būstu politika — Bendro ekonominio intereso paslaugos“

2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I ‐ 9025

Sprendimo santrauka

1. Laisvas kapitalo judėjimas – Nekilnojamojo turto sandorių apribojimai

   (EB 56 straipsnis)

2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, pateikti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

   (EB 86 straipsnio 2 dalis ir 234 straipsnis)

3. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Klausimai, pateikti nenurodant pakankamai tikslių faktinių ir teisinių aplinkybių

   (EB 234 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis)

1.  EB 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuris aprūpinimo būstu srityje licencijuotų įstaigų veiklą užsienyje sieja su išankstiniu administracinio leidimo gavimu, jei toks teisės aktas nepagrįstas objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, pakankamai leidžiančiais vykdyti nacionalinių valdžios institucijų diskreciją vertinti, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

   Iš tiesų šių įstaigų pareiga gauti išankstinį kompetentingo ministro leidimą, siekiant investuoti į nekilnojamąjį turtą kitose nei jų buveinės valstybėse narėse, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

   Tačiau reikalavimai, susiję su valstybės narės aprūpinimo socialiniu būstu politika ir jos finansavimu, gali būti privalomi bendrojo intereso pagrindai ir todėl pateisinti nagrinėjamus apribojimus. Tokie argumentai gali būti pagrįsti tam tikrais ypatumais, charakterizuojančiais situaciją nacionalinėje rinkoje, pavyzdžiui, struktūriniu būstų trūkumu ir labai dideliu gyventojų tankumu.

   Šiuo atžvilgiu išankstinio leidimo sistema tam tikrais atvejais vis dėlto gali būti būtina ir proporcinga įgyvendinant siekiamus tikslus, jeigu jų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, atitinkama deklaravimo sistema. Išankstinė kompetentingos administracijos kontrolė gali net labiau garantuoti, kad licencijuotų įstaigų lėšos būtų pirmiausia skirtos patenkinti tam tikrų gyventojų aprūpinimo būstu atitinkamoje valstybėje narėje poreikius, o taikant patikrinimo a posteriori sistemą rizikuojama įsikišti per vėlai, pavyzdžiui, kai jau patirtos didelės išlaidos ir sunku jas susigrąžinti.

   Tačiau tam, kad išankstinio administracijos leidimo suteikimo tvarka, kuria nukrypstama nuo pagrindinės laisvės, būtų pateisinama, ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus suteikta pakankamai galimybių nacionalinės valdžios institucijoms vykdyti diskrecija. Taip nėra tuo atveju, kai atitinkamos nacionalinės nuostatos kompetentingo ministro išduodamą išankstinį leidimą sieja su vienintelė sąlyga, t. y. kad planuojamas projektas būtų įgyvendinamas aprūpinimo socialiniu būstu susijusioje valstybėje narėje interesais, ir kai dėl klausimo, ar tokia sąlyga yra patenkinta, atliekamas kiekvieno atvejo patikrinimas, nenustatytas teisės akte ir nesant bet kokio kito specialaus kriterijaus bei tikslo, leidžiančio susijusioms licencijuotoms įstaigoms iš anksto žinoti sąlygas, kuriomis bus patenkintas jų prašymas dėl leidimo, o teismams, nagrinėjantiems galimą ieškinį dėl atsisakymo suteikti leidimą, – vykdyti neribotą teisminę kontrolę.

   (žr. 24, 30, 33–35, 37, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.  Atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą prejudicinėje procedūroje tik nacionalinis teismas privalo nustatyti klausimų, kuriuos jis ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką, bet išskirtinėmis aplinkybėmis šis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas. Taip yra tokiu atveju, kai, pavyzdžiui, Teisingumo Teismui pateikta nagrinėti problema yra tik hipotetinė arba kai nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku. Todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos, kai Bendrijos teisės nuostata, kuri jam pateikta išaiškinti, akivaizdžiai negali būti taikoma.

   Šiuo atžvilgiu EB 86 straipsnio 2 dalis netaikoma situacijai, nesusijusiai nei su specialių arba išimtinių teisių suteikimu licencijuotai įstaigai aprūpinimo socialiniu būstu srityje, nei su jos veiklos kvalifikavimu kaip bendros ekonominės svarbos paslaugomis, bet taikoma situacijai, susijusiai tik su šiai įstaigai nustatyto apribojimo, kurį sudaro pareiga atlikti išankstinio administracinio leidimo procedūrą, teisėtumu.

   (žr. 42–43, 46–47 punktus)

3.  Dėl būtinybės pateikti nacionaliniam teismui naudingą išaiškinimą reikia, kad jis apibrėžtų faktinį ir teisinį pagrindą, kuris susijęs su jo pateikiamais klausimais, arba kad bent jau paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami šie klausimai. Taip pat svarbu, kad nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių jis prašo aiškinti Bendrijos teisę ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus. Atsižvelgiant į šį kontekstą, būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Iš tiesų informacija, pateikta sprendimuose dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus, turi ne tik sudaryti galimybę Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų garantuojama, atsižvelgdamas į tai, jog pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus. Be to, reikalavimas pateikti paaiškinimus, be kita ko, dėl pagrindinės bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, yra ypač svarbus konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos.

   Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, pagrįstas prielaida, jog valstybės pagalba gali būti suteikta, yra nepriimtinas, kai nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei pagrindinės bylos šalių pastabose nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kad tokia nauda buvo iš tiesų suteikta, ir kai pagrindinė byla susijusi ne su sąlygomis, kuriomis ši pagalba buvo ar galėjo būti suteikta, bet su visiškai kitu atskiru ir savarankišku klausimu.

   (žr. 49–55 punktus)