Byla C-545/07

Apis-Hristovich EOOD

prieš

Lakorda AD

(Sofiyski gradski sad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 96/9/EB — Duomenų bazių teisinė apsauga — Sui generis teisė — Duomenų bazės turinio gavimas, tikrinimas ar pateikimas — Perkėlimas — Esminė duomenų bazės turinio dalis — Oficialių teisinių duomenų elektroninė bazė“

2009 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas   I ‐ 1631

Sprendimo santrauka

1. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

2. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

3. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 1 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnis)

1.  Iš pačios Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino įtraukti į „perkėlimo“ sąvoka 7 straipsnio prasme ne tik „nuolatinį perkėlimą“, bet ir „laikiną perkėlimą“ atitinkančius veiksmus. Sąvokų „nuolatinis perkėlimas“ ir „laikinas perkėlimas“ 7 straipsnio prasme atskyrimas pagrįstas iš saugomos duomenų bazės perkeltų duomenų saugojimo kitoje, ne šios duomenų bazės, laikmenoje trukmės kriterijumi. Perkėlimo minėto 7 straipsnio prasme iš elektroniniu būdu prieinamos saugomos duomenų bazės momentas atitinka duomenų, kurie yra perkėlimo veiksmo objektas, įrašymo į kitą, ne šios duomenų bazės, laikmeną momentą. Ši perkėlimo sąvoka nepriklauso nuo nagrinėjamo veiksmo vykdytojo siekiamo tikslo, galimų jo padarytų perkeltų duomenų turinio pakeitimų bei nagrinėjamų duomenų bazių galimų organizacinės struktūros skirtumų.

   Aplinkybę, kad materialūs ir techniniai vieno gamintojo saugomos duomenų bazės turinio požymiai taip pat aptinkami kito gamintojo duomenų bazės turinyje, galima aiškinti kaip perkėlimo Direktyvos 96/9 7 straipsnio prasme įrodymą, nebent šį sutapimą galima paaiškinti kitais veiksniais nei perkėlimas iš vienos duomenų bazės į kitą. Vien fakto, jog vienos duomenų bazės gamintojo iš visuomenei neprieinamų šaltinių gauti duomenys taip pat aptinkami kito gamintojo duomenų bazėje, nepakanka tokiam perkėlimui įrodyti, tačiau toks faktas gali būti perkėlimo požymis.

   Abiem elektroninėms duomenų bazėms valdyti naudojamų kompiuterio programų pobūdis nėra vertinimo kriterijus nustatant perkėlimo Direktyvos 96/9 7 straipsnio prasme faktą.

   (žr. 42, 55 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad kai bendra duomenų visuma sudaryta iš atskirų pogrupių, siekiant kiekybiniu požiūriu nustatyti duomenų bazės turinio esminės dalies perkėlimo ir (arba) panaudojimo faktą minėto straipsnio prasme, tariamai perkeltų ir (arba) panaudotų kurio nors iš šių pogrupių duomenų kiekį reikia palyginti su bendru šio pogrupio turinį sudarančių duomenų kiekiu, jei pats šis pogrupis sudaro duomenų bazę, atitinkančią šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sui generis teisės apsaugos suteikimo sąlygas. Priešingu atveju ir jei minėta duomenų visuma pati sudaro tokią saugomą duomenų bazę, reikia lyginti iš įvairių šiai visumai priklausančių pogrupių tariamai perkeltų ir (arba) panaudotų duomenų kiekį su bendru šios visumos duomenų kiekiu.

   Aplinkybė, kad iš sui generis teisės saugomos duomenų bazės tariamai perkelti ir (arba) panaudoti duomenys jos gamintojo buvo gauti iš viešai neprieinamų šaltinių, atsižvelgiant į šiems duomenims rinkti iš minėtų šaltinių panaudotų žmogiškųjų, techninių ir finansinių priemonių svarbą, gali turėti įtakos šių duomenų pripažinimui kokybiniu požiūriu esmine atitinkamos duomenų bazės turinio dalimi Direktyvos 96/9 7 straipsnio prasme.

   Dalies duomenų bazėje esančių duomenų oficialus pobūdis ir prieinamumas visuomenei neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos patikrinti, siekiant nustatyti esminės šios duomenų bazės turinio dalies perkėlimą ir (arba) panaudojimą, ar iš minėtos duomenų bazės tariamai perkelti ir (arba) panaudoti duomenys kiekybiniu požiūriu sudaro esminę šios duomenų bazės bendro turinio dalį, arba prireikus patikrinti, ar jie sudaro tokią esminę dalį kokybiniu požiūriu, nes jiems rinkti, tikrinti ir pateikti buvo padaryta gana didelių žmogiškųjų, techninių ir finansinių investicijų.

   (žr. 74 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Tiek iš Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant duomenų bazę šios direktyvos prasme vartojamų žodžių bendro pobūdžio, tiek iš šios direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintos sui generis teisės apsaugos tikslo matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino suteikti šiai sąvokai plačią reikšmę, nesaistomą su atitinkamų duomenų visumos materialiu turiniu susijusiais sumetimais.

   Be to, kaip matyti iš Direktyvos 96/9 7 straipsnio 4 dalies, sui generis teisė taikoma neatsižvelgiant į duomenų bazės ar jos turinio tinkamumą būti apsaugotiems, be kita ko, autorių teisės.

   Iš to išplaukia, kad aplinkybė, jog teisinės informacinės sistemos duomenys dėl jų oficialaus pobūdžio negali būti saugomi autorių teisės, savaime negali pateisinti šiuos duomenis apimančios visumos nepripažinimo „duomenų baze“ Direktyvos 96/9 1 straipsnio 2 dalies prasme arba sui generis teisės apsaugos netaikymo šiai visumai.

   (žr. 69–71 punktus)