Byla C-504/07

Associação Nacional de Transportadores Rodoviários de Pesados de Passageiros (Antrop) ir kt.

prieš

Conselho de Ministros ir kt.

(Supremo Tribunal Administrativo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 — Su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai — Kompensacijų suteikimas — Miesto keleivinio transporto sektorius“

2009 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas   I ‐ 3870

Sprendimo santrauka

1. Transportas – Valstybių narių veiksmai su viešąją paslauga susijusių įsipareigojimų atžvilgiu – Reglamentas Nr. 1191/69 – Išlaidų, susijusių su šiais įsipareigojimais, kompensavimas – Suteikimas viešajai įmonei, kuri privalo užtikrinti keleivių vežimą savivaldybėje

   (Tarybos reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 3 ir 5 dalys, 2 straipsnis bei 6 straipsnio 2 dalis)

2. Transportas – Valstybių narių veiksmai su viešąją paslauga susijusių įsipareigojimų atžvilgiu – Reglamentas Nr. 1191/69 – Išlaidų, susijusių su šiais įsipareigojimais, kompensavimas – Sąlygos

   (Tarybos reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis)

3. Transportas – Valstybių narių veiksmai su viešąją paslauga susijusių įsipareigojimų atžvilgiu – Reglamentas Nr. 1191/69 – Pagalbos priemonės, priskirtinos šio reglamento taikymo sričiai – Suderinamumo su Bendrijos teise vertinimas atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas

   (EB 73 straipsnis ir 87 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 1191/69)

1.  Reglamentas Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1893/91, turi būti aiškinamas taip, kad jis leidžia valstybėms narėms nustatyti viešajai įmonei, kuri privalo užtikrinti keleivių vežimą savivaldybėje, pareigas, susijusias su viešąja paslauga, ir kad jis numato išlaidų, atsirandančių dėl tokių pareigų, kompensaciją, nustatytą pagal minėto reglamento nuostatas.

   Kadangi pareiga kompensuoti remiantis Reglamentu Nr. 1191/69 būtinai yra susijusi su įsipareigojimų dėl viešosios paslaugos įgyvendinimu, įmonė, kuri traktuojama kaip siūlanti viešojo keleivių vežimo savivaldybėje paslaugą nenustatant jai jokių pareigų, susijusių su viešąja paslauga, neturėtų gauti tokios kompensacijos.

   (žr. 20–21 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Reglamentas Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1893/91, draudžia suteikti kompensacines išmokas, kai nėra įmanoma nustatyti išlaidų, kurios kyla iš nagrinėjimų įmonių veiklos, vykdomos įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, dydžio.

   Toks atvejis yra kalbant apie viešosios paslaugos koncesija besinaudojančią transporto įmonę, kuri nustatytoje miesto zonoje naudojasi išimtinėmis teisėmis dėl jai taikomų su viešąją paslauga susijusių įpareigojimų, tačiau kuri už šios zonos ribų ir konkuruodama su privačiais ūkio subjektais vykdo kitą veiklos dalį, kurios atžvilgiu netaikomos tokios pačios pareigos, jeigu remiantis patikimais jos apskaitos duomenimis neįmanoma nustatyti skirtumo tarp išlaidų, priskirtinų jos veiklos daliai zonoje, kurioje ji atitinkamai naudojasi koncesija, ir atitinkamo pelno, ir todėl negalima apskaičiuoti sąnaudų, kurios atsiranda šiai įmonei įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus.

   (žr. 26, 29 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Jeigu pagalbos priemonės patenka į Reglamento Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1893/91, taikymo sritį, jų suderinamumas su Bendrijos teise turi būti vertinamas atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytas nuostatas, o ne į Sutarties nuostatas, susijusias su valstybės pagalba.

   Kai nacionalinis teismas konstatuoja tam tikrų pagalbos priemonių nesuderinamumą su minėtu reglamentu, jis, remdamasis nacionaline teise ir atsižvelgdamas į tai, kad šis reglamentas taikomas tiesiogiai, privalo nuspręsti dėl visų šio nesuderinamumo pasekmių, susijusių su aktų, įgyvendinančių minėtas priemones, galiojimu.

   (žr. 32–34 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)