Byla T-270/06

Lego Juris A/S

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Bendrijos prekių ženklas — Erdvinio Bendrijos prekių ženklo paraiška — Raudonas Lego kubelis — Absoliutus atmetimo pagrindas — Žymuo, kurį sudaro vien prekės forma, būtina techniniam rezultatui gauti — Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis — Įrodymų pateikimas“

2008 m. lapkričio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas   II ‐ 3120

Sprendimo santrauka

1. Bendrijos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Ieškinio pareiškimas Bendrijos teisme – Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumas

   (Tarybos reglamento Nr. 40/94 63 straipsnis)

2. Bendrijos prekių ženklas – Bendrijos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Žymenys, kuriuos sudaro vien prekės forma, būtina techniniam rezultatui gauti

   (Tarybos reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis)

3. Bendrijos prekių ženklas – Bendrijos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Žymenys, kuriuos sudaro vien prekės forma, būtina techniniam rezultatui gauti

   (Tarybos reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis)

1.  Pagal Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 63 straipsnį Pirmosios instancijos teisme pateiktu ieškiniu siekiama atlikti Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolę. Taigi Pirmosios instancijos teismas neturi iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Iš tikrųjų šių įrodymų priėmimas prieštarauja Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 daliai, pagal kurią šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos nagrinėtos bylos dalyko.

   Tačiau nei šalims, nei pačiam Pirmosios instancijos teismui negali būti sudaryta kliūčių aiškinant Bendrijos teisę vadovautis Bendrijos, nacionalinių ar tarptautinių teismų praktika. Nurodytoje teismo praktikoje nekalbama apie tokią galimybę remtis nacionalinių teismų sprendimais, nes Apeliacinė taryba kaltinama ne tuo, kad neatsižvelgė į konkrečiame nacionalinio teismo sprendime esančias faktines aplinkybes, bet tuo, kad pažeidė Reglamento Nr. 40/94 nuostatą ir grįsdama šį pagrindą rėmėsi teismų praktika.

   (žr. 22 ir 24 punktus)

2.  Pagal Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį „neregistruojami žymenys, <…> kuriuos sudaro vien <…> prekių forma, būtina techniniam rezultatui gauti“.

   Minėtame straipsnyje vartojamą žodį „vien“ reikia aiškinti atsižvelgiant į žodžių junginį „pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją“, vartojamą 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Philips (C-299/99) 79, 80 ir 83 punktuose. Iš tikrųjų iš šio žodžių junginio matyti, kad papildymas techninės funkcijos neatliekančiomis nepagrindinėmis savybėmis nereiškia, jog formai netaikomas šis absoliutus atmetimo pagrindas, jei minėtos formos visos pagrindinės savybės tokią funkciją atlieka.

   Minėtame straipsnyje vartojamas žodžių junginys „būtina techniniam rezultatui gauti“ nereiškia, kad šis absoliutus atmetimo pagrindas taikomas tik tuo atveju, kai vien nagrinėjama forma leidžia gauti nustatytą rezultatą. Taigi tam, kad būtų taikomas šis absoliutus atmetimo pagrindas užtenka, jog formos pagrindinės savybės apimtų techniniu požiūriu atsitiktines savybes, kurių pakaktų nustatytam techniniam rezultatui gauti, net jei šį rezultatą galima pasiekti kitomis formomis, naudojant tą patį arba kitokį techninį sprendimą.

   (žr. 36, 38, 39 ir 43 punktus)

3.  Pagal Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį pagrindinės savybės, kurios atlieka techninę formos funkciją, nustatomos turint konkretų tikslą sudaryti galimybę išanalizuoti nagrinėjamos formos funkcionalumą. Tačiau analizuojant formos pagrindinių savybių funkcionalumą tikslinio vartotojo suvokimas nėra svarbus. Iš tikrųjų gali būti, kad tikslinis vartotojas neturi techninių žinių, būtinų įvertinti formos pagrindines savybes, todėl kai kurios savybės gali būti svarbios jo nuomone, nors jos tokios nėra funkcionalumo analizės požiūriu, ir atvirkščiai. Todėl reikia konstatuoti, kad norint taikyti Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį formos pagrindinės savybės turi būti nustatytos objektyviai, remiantis formos grafiniu pavaizdavimu ir prie prekių ženklo paraiškos pridėtu aprašymu.

   Niekas nedraudžia, kad analizuodama taip nustatytų pagrindinių savybių funkcionalumą Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) atsižvelgtų į bet kokį svarbų įrodymą.

   (žr. 70 ir 78 punktus)