Byla C-524/06

Heinz Huber

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

(Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Asmens duomenų teisinė apsauga — Europos Sąjungos pilietybė — Nediskriminavimo dėl pilietybės principas — Direktyva 95/46/EB — „Būtinumo“ reikalavimas — Bendrasis asmens duomenų apie kitos valstybės narės pilietybę turinčius Sąjungos piliečius tvarkymas — Centrinis užsieniečių registras“

Generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada, pateikta 2008 m. balandžio 3 d.   I ‐ 9709

2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I ‐ 9725

Sprendimo santrauka

1. Teisės aktų derinimas – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Direktyva 95/46 – Taikymo sritis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalis)

2. Teisės aktų derinimas – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Direktyva 95/46

   (EB 12 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46 7 straipsnio e punktas)

3. Bendrijos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės – Asmens duomenų tvarkymo sistema

   (EB 12 straipsnis)

1.  Direktyvos 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad ši direktyva netaikoma, be kita ko, asmens duomenų tvarkymui, susijusiam su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu ir valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje. Iš to matyti, kad nors teisę apsigyventi reglamentuojantiems teisės aktams taikyti skirtas arba statistiniais tikslais atliekamas asmens duomenų tvarkymas patenka į Direktyvos 95/46 taikymo sritį, taip nėra kovai su nusikalstamumu skirto tokių duomenų tvarkymo atveju.

   (žr. 44, 45 punktus)

2.  Asmens duomenų apie atitinkamos valstybės narės pilietybės neturinčius Europos Sąjungos piliečius tvarkymo sistema, pagal kurią įdiegtas centrinis užsieniečių registras ir kuria siekiama padėti už su teise apsigyventi susijusių teisės aktų taikymą atsakingoms nacionalinėms institucijoms, tenkina Direktyvos 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 7 straipsnio e punkte įtvirtintą būtinumo reikalavimą, aiškinamą paisant bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimo, tik jei:

   —	joje kaupiami tik tie duomenys, kurie šioms institucijoms yra būtini taikyti minėtus teisės aktus, ir

   —	jeigu jos centralizuotas pobūdis leidžia veiksmingiau taikyti šiuos teisės aktus šios valstybės narės pilietybės neturinčių Europos Sąjungos piliečių teisės apsigyventi atžvilgiu.

   Patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos pagrindinėje byloje, turi nacionalinis teismas.

   Atsižvelgiant į Direktyvos 95/46 tikslą užtikrinti lygiaverčio lygio apsaugą visose valstybėse narėse, šios direktyvos 7 straipsnio e punkte minimos būtinumo sąvokos turinys skirtingose valstybėse narėse neturėtų skirtis. Taigi tai yra autonomiška Bendrijos sąvoka.

   Dėl centrinio užsieniečių registro naudojimo taikant teisę apsigyventi reglamentuojančius teisės aktus reikia pripažinti, jog valstybei narei būtina šios nuostatos prasme turėti reikalingą informaciją ir dokumentus, kad pagal taikytinais Bendrijos teisės aktais apibrėžtą sistemą galėtų nustatyti, ar kitos valstybės narės pilietis turi teisę apsigyventi jos teritorijoje ir ar nėra priežasčių, pateisinančių šios teisės apribojimą. Todėl registro naudojimas siekiant padėti už teisę apsigyventi reglamentuojančių teisės aktų taikymą atsakingoms institucijoms iš principo yra teisėtas, o jo pobūdis – suderinamas su EB 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu diskriminacijos dėl pilietybės draudimu. Tačiau tokiame registre gali būti kaupiama tik ta informacija, kuri yra būtina šiam tikslui. Šiuo atžvilgiu dabartiniame Bendrijos teisės vystymosi etape Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221, 68/360, 72/194, 73/148, 75/34, 75/35, 90/364, 90/365 ir 93/96, 8 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje minimuose dokumentuose nurodytų asmens duomenų tvarkymą reikia laikyti būtinu Direktyvos 95/49 7 straipsnio e punkto prasme teisę apsigyventi reglamentuojantiems teisės aktams taikyti.

   Dėl būtinybės už teisę apsigyventi reglamentuojančių teisės aktų taikymą atsakingoms valdžios institucijoms turėti centrinį registrą reikia pripažinti, kad net darant prielaidą, jog decentralizuotuose registruose, kaip antai komunų gyventojų registrai, yra visi duomenys, reikalingi minėtoms institucijoms vykdyti pavestas užduotis, centralizuoti šiuos duomenis gali būti būtina Direktyvos 95/46 7 straipsnio e punkto prasme, jei tai padėtų veiksmingiau taikyti teisę apsigyventi reglamentuojančius teisės aktus Europos Sąjungos piliečiams, pageidaujantiems apsigyventi valstybės narės, kurios piliečiai jie nėra, teritorijoje.

   Bet kuriuo atveju su konkrečiu vardu ir pavarde susietų asmens duomenų tvarkymo ir saugojimo tokiame registre statistiniais tikslais negalima laikyti būtinu šios nuostatos prasme. Nors Bendrijos teisė nepaneigė valstybių narių kompetencijos imtis priemonių, kad nacionalinės institucijos turėtų tikslią informaciją apie gyventojų judėjimą jų teritorijoje, įgyvendinant šią kompetenciją nėra būtinybės surinkti ir saugoti su konkrečiu vardu ir pavarde susietus duomenis. Šiam tikslui pakanka tvarkyti anoniminę informaciją.

   (žr. 52, 58, 59, 62, 63, 65, 68 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  EB 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia valstybei narei kovos su nusikalstamumu tikslu įdiegti specialiai šios valstybės narės pilietybės neturintiems Europos Sąjungos piliečiams skirtą asmens duomenų tvarkymo sistemą.

   Nediskriminavimo principas, nesvarbu, ar jis grindžiamas EB 12 straipsniu, ar EB 43 straipsniu, reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai. Toks vertinimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas nuo atitinkamų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, kurios yra proporcingos teisėtai siekiamam tikslui.

   Nors kovos su nusikalstamumu tikslas yra teisėtas, juo negalima remtis siekiant pateisinti sisteminį asmens duomenų tik apie tuos Europos Sąjungos piliečius, kurie neturi atitinkamos valstybės narės pilietybės, tvarkymą. Šiuo atžvilgiu kova su nusikalstamumu reikalauja tirti padarytus nusikaltimus ir pažeidimus, neatsižvelgiant į juos padariusių asmenų pilietybę. Taigi kovodama su nusikalstamumu valstybė narė neturėtų skirti savo piliečių padėties nuo jos teritorijoje gyvenančių ir jos pilietybės neturinčių Europos Sąjungos piliečių padėties. Todėl skirtingas savo piliečių ir kitų Europos Sąjungos piliečių vertinimas sistemiškai kovos su nusikalstamumu tikslu tvarkant tik asmens duomenis apie atitinkamos valstybės narės pilietybės neturinčius Europos Sąjungos piliečius yra EB 12 straipsnio 1 dalimi draudžiama diskriminacija.

   (žr. 75, 77–81 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)