Byla C-404/06

Quelle AG

prieš

Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vartotojų apsauga — Direktyva 1999/44/EB — Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos — Pardavėjo teisė reikalauti, kad sutarties neatitinkančios prekės pakeitimo atveju vartotojas sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi šia preke — Nemokamas naudojimasis sutarties neatitinkančia preke“

Generalinės advokatės V. Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. lapkričio 15 d.   I - 2688

2008 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I - 2713

Sprendimo santrauka

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

   (EB 234 straipsnis)

2. Teisės aktų derinimas – Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos – Direktyva 1999/44

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44 3 straipsnis)

1.  Pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes vertina tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą.

   Atsisakyti priimti sprendimą nacionalinio teismo pateiktu prejudiciniu klausimu galima, tik jeigu yra akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus.

   Atsižvelgiant į tai, neapibrėžtumas dėl nacionalinio teismo galimybės Teisingumo Teismui pateikus atsakymą į prejudicinį klausimą dėl direktyvos išaiškinimo, laikantis Teisingumo Teismo išvestų principų aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į šį atsakymą, negali turėti įtakos Teisingumo Teismo pareigai priimti sprendimą šiuo klausimu. Bet koks kitas požiūris iš tiesų būtų nesuderinamas su EB 234 straipsniu Teisingumo Teismui pripažintos kompetencijos tikslu, kuriuo iš esmės siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai taikytų Bendrijos teisę.

   (žr. 19–22 punktus)

2.  Direktyvos 1999/44 dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui, kuris pardavė sutarties neatitinkančią vartojimo prekę, reikalauti iš vartotojo kompensacijos už sutarties neatitinkančios prekės naudojimą iki jos pakeitimo nauja.

   Tiek iš direktyvoje pavartotos formuluotės, tiek iš atitinkamų direktyvos parengiamųjų dokumentų matyti Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas pardavėjo atliekamą nemokamą prekės atitikties sutarčiai užtikrinimą padaryti esminiu šios direktyvos vartotojui garantuojamos apsaugos elementu. Šia pardavėjui nustatyta pareiga nemokamai užtikrinti prekės atitiktį sutarčiai, pataisant ar pakeičiant sutarties neatitinkančią prekę, siekiama apsaugoti vartotoją nuo rizikos patirti finansinių išlaidų, kurios galėtų jį atgrasinti pasinaudoti savo teisėmis, jeigu tokios apsaugos nebūtų. Šis Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas garantuoti nemokamą atitikties užtikrinimą reiškia, kad negalimas joks pardavėjo, vykdančio sutartyje numatytos prekės atitikties užtikrinimo pareigą, finansinis reikalavimas. Be to, šis nemokamas prekės atitikties užtikrinimas atitinka direktyvos tikslą – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

   (žr. 33, 34, 36, 43 punktus ir rezoliucinę dalį)