Byla C-319/06

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Darbuotojų komandiravimas — Laisvė teikti paslaugas — Direktyva 96/71/EB — Viešosios tvarkos nuostatos — Savaitės poilsio laikas — Pareiga nacionalinių valdžios institucijų prašymu pateikti su komandiruote susijusius dokumentus — Pareiga paskirti ad hoc atstovą, reziduojantį Liuksemburge, kuris saugotų visus kontrolei reikalingus dokumentus“

Generalinės advokatės V. Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. rugsėjo 13 d.   I - 4329

2008 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I - 4364

Sprendimo santrauka

1. Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71 – Darbo ir įdarbinimo sąlygos – Viešosios tvarkos nuostatos – Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalis)

2. Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71 – Darbo ir įdarbinimo sąlygos – Viešosios tvarkos nuostatos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalis)

3. Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71 – Darbo ir įdarbinimo sąlygos – Viešosios tvarkos nuostatos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalis)

4. Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71 – Darbo ir įdarbinimo sąlygos – Viešosios tvarkos nuostatos – Nuostatos, išplaukiančios iš visuotinai taikomomis paskelbtų kolektyvinių sutarčių

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalis)

5. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo atliekamas pagrįstumo nagrinėjimas – Padėtis, į kurią reikia atsižvelgti – Padėtis pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje

   (EB 226 straipsnis)

6. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Priimančiosios valstybės kontrolė

   (EB 49 straipsnis)

7. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Priimančiosios valstybės kontrolė

   (EB 49 straipsnis)

1.  Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, komandiruojančios darbuotojus pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą, garantuoja komandiruotiems darbuotojams darbo sąlygas dėl šiame straipsnyje nurodytų sričių, kurias nustato ta valstybė narė, kur atliekamas darbas. Šiuo tikslu šioje nuostatoje išsamiai išvardytos sritys, kuriose valstybės narės gali teikti pirmenybę galiojančioms priimančiosios valstybės narės taisyklėms.

   Vis dėlto šios direktyvos 3 straipsnio 10 dalies pirmoje įtraukoje valstybėms narėms pripažįstama galimybė, laikantis EB sutarties, įmonėms, kurios komandiruoja darbuotojus į jų teritoriją, taikyti nediskriminuojančias darbo ir įdarbinimo sąlygas kitose nei 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytose srityse, kai remiamasi viešosios tvarkos nuostatomis.

   Šiuo atžvilgiu valstybės narės viešosios tvarkos teisės aktai apima nacionalines nuostatas, kurių laikymasis buvo pripažintas tokiu svarbiu politinei, socialinei ar ekonominei atitinkamos valstybės narės sistemai apsaugoti, jog galima reikalauti, kad jų laikytųsi kiekvienas šios valstybės narės teritorijoje esantis asmuo ar kad jas atitiktų bet kokie šioje teritorijoje esantys teisiniai santykiai. Tačiau viešosios tvarkos išimtis yra siaurai aiškintina nuo pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo leidžianti nukrypti nuostata, kurios apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai.

   Direktyvos 96/71 kontekste 3 straipsnio 10 dalies pirma įtrauka yra nuostata, leidžianti nukrypti nuo principo, kad sritys, kuriose priimančioji valstybė narė gali taikyti savo teisės aktus šioms įmonėms, yra išsamiai išvardytos šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, todėl ji turi būti aiškinama siaurai. Bet kuriuo atveju ši nuostata neatleidžia valstybių narių nuo joms pagal Sutartį tenkančių pareigų, ypač susijusių su laisve teikti paslaugas.

   (žr. 25–31 ir 33 punktus)

2.  Valstybė narė, nustatanti, kad nacionalinės teisės nuostatos, perkeliančios Direktyvą 96/71, kurios atitinkamas įmones įpareigoja, pirma, komandiruoti tik darbuotojus, kurie su įmone yra sudarę rašytinę darbo sutartį ar kitokį analogišku laikomą dokumentą Direktyvos 91/533 dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas prasme, ir, antra, laikytis nacionalinės teisės aktų ne visos darbo dienos ir terminuoto darbo srityje, yra privalomos nacionalinės viešosios tvarkos nuostatos, neįvykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 10 dalies pirmą įtrauką.

   Tokiomis nuostatomis siekiama į priimančiąją valstybę narę komandiruojančioms įmonėms nustatyti pareigą, kuri joms jau taikoma jų įsisteigimo valstybėje narėje. Galiausiai Direktyvos 96/71 tikslas užtikrinti atitiktį esminėms darbuotojų apsaugos taisyklėms daro šią papildomą pareigą visiškai nereikalingą, ir ji, atsižvelgiant į susijusias procedūras, gali atgrasyti kitoje valstybėje narėje įsisteigusias įmones pasinaudoti laisve teikti paslaugas.

   Tačiau, nors Bendrijos teisė nedraudžia valstybėms narėms išplėsti savo teisės aktų ar socialinių partnerių sudarytų kolektyvinių sutarčių taikymo kiekvienam net laikinai jų teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, neatsižvelgiant į darbdavio įsisteigimo šalį, ši galimybė siejama su sąlyga, kad pagal įsisteigimo valstybėje narėje darbdaviams taikomus reikalavimus atitinkamiems darbuotojams, kurie laikinai dirba priimančiojoje valstybėje narėje, dar nesuteikiama tokia pati arba iš esmės panaši apsauga.

   Visų pirma, laisvė teikti paslaugas, kaip vienas iš pagrindinių Sutarties principų, gali būti ribojama tik tokiais teisės aktais, grindžiamais imperatyviais bendrojo intereso pagrindais, kurie taikomi visiems priimančiojoje valstybėje narėje veiklą vykdantiems asmenims ar įmonėms, jeigu šio intereso nesaugo paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomos taisyklės.

   (žr. 41–44 ir 60 punktus bei rezoliucinę dalį)

3.  Valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 10 dalies pirmą įtrauką, nustačiusi į jos teritoriją darbuotojus komandiruojančioms įmonėms reikalavimą dėl automatiško kitų nei minimalių atlyginimų pritaikymo prie pragyvenimo išlaidų pokyčių, ir teisiškai neįrodžiusi, kad ši nacionalinė priemonė yra viešosios tvarkos nuostata šios direktyvos nuostatos prasme.

   Ši Direktyvos 96/71 nuostata atveria priimančiajai valstybei narei galimybę į jos teritoriją darbuotojus komandiruojančioms įmonėms nustatyti darbo ir įdarbinimo sąlygas, susijusias su kitomis sritimis nei numatytos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, su sąlyga, jog tai yra viešosios tvarkos nuostatos. Todėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išlyga yra šia direktyva įtvirtintos sistemos išimtis bei nuo pagrindinio laisvės teikti paslaugas principo, kuriuo pagrįsta ši direktyva, leidžianti nukrypti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai.

   Be to, nors valstybės narės iš esmės ir toliau gali pagal savo nacionalinius poreikius laisvai nustatyti viešosios tvarkos reikalavimus, tačiau Bendrijos kontekste, būtent kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės teikti paslaugas pateisinimas, ši sąvoka turi būti suprantama siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos Bendrijos institucijų kontrolės vienašališkai nenustatytų jos taikymo srities. Iš to išplaukia, kad viešąja tvarka galima remtis tik realios ir pakankamai didelės visuomenės pagrindiniam interesui kylančios grėsmės atveju. Iš tiesų kartu su priežastimis, kuriomis galėtų remtis valstybė narė, siekdama pateisinti nuo laisvės teikti paslaugas nukrypstančią nuostatą, turi būti pateikiama šios valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo analizė bei konkretūs įrodymai, leidžiantys pagrįsti jos argumentus. Taigi tam, kad galima būtų įvertinti, ar aptariamos priemonės yra būtinos viešosios tvarkos apsaugos tikslo atžvilgiu ir jam proporcingos, valstybė narė turėtų pateikti įrodymus, leidžiančius nustatyti, ar į jos teritoriją komandiruotų darbuotojų atžvilgiu taikomas reikalavimas automatiškai pritaikyti atlyginimus prie pragyvenimo išlaidų pokyčių gali prisidėti įgyvendinant šį tikslą ir kokiu mastu.

   (žr. 49–52 ir 54, 55 punktus bei rezoliucinę dalį)

4.  Pripažinusi, kad nuostatos, išplaukiančios iš visuotinai taikomomis paskelbtų kolektyvinių sutarčių, yra privalomos viešosios tvarkos nuostatos, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 10 dalies pirmą įtrauką.

   Tokia nacionalinė nuostata negali būti viešosios tvarkos išimtis Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies pirmos įtraukos prasme. Pirma, kolektyvinėms darbo sutartims skirtos nuostatos, t. y. reglamentuojančios šių sutarčių parengimą bei įgyvendinimą, per se ir nepateikus kitokio paaiškinimo, nepatenka į viešosios tvarkos sąvoką. Antra, tokia išvada gali būti padaryta apie pačias kolektyvinių sutarčių nuostatas, kurių visų, remiantis vien tuo, kad jos kyla iš tokio pobūdžio aktų, ši sąvoka taip pat negali apimti. Trečia, kadangi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies antra įtrauka yra susijusi tik su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, nustatytomis visuotinai taikomomis paskelbtose kolektyvinėse sutartyse, nacionalinės teisės nuostata, aiškiai numatančia paprasčiausias kolektyvines darbo sutartis, nėra tinkamas valstybėms narėms pagal šį straipsnį suteikto leidimo įgyvendinimas.

   (žr. 64–67 punktus ir rezoliucinę dalį)

5.  Įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, ir į vėlesnius pokyčius Teisingumo Teismas neatsižvelgia.

   (žr. 72 punktą)

6.  Valstybė narė nacionalinės teisės aktuose, kuriuose numatyta išankstinio pranešimo procedūra darbuotojų komandiravimo atveju, nustačiusi reikalavimus, susijusius su prieiga prie pagrindinės informacijos, reikalingos kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų vykdomai kontrolei, kuriems trūksta aiškumo, reikiamo užtikrinti įmonių, ketinančių komandiruoti darbuotojus į šios valstybės narės teritoriją teisinį saugumą, neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

   Visoms įmonėms taikoma pareiga prieš pradedant darbus sudaryti sąlygas nacionalinėms valdžios institucijoms, joms paprašius ir kuo greičiau, susipažinti su kontrolei reikalinga pagrindine informacija nėra nedviprasmiška ir gali atgrasyti įmones, ketinančias komandiruoti darbuotojus į šią valstybę narę, pasinaudoti laisve teikti paslaugas. Kadangi, viena vertus, šių įmonių teisių ir pareigų apimtis nekyla konkrečiai iš šios nuostatos ir, kita vertus, šioje nuostatoje numatytų pareigų nesilaikančioms įmonėms taikomos nemažos sankcijos, tokia nacionalinės teisės nuostata dėl nepakankamo aiškumo ir joje esančių dviprasmybių yra nesuderinama su EB 49 straipsniu.

   (žr. 80–82 punktus ir rezoliucinę dalį)

7.  Valstybė narė, įpareigojanti įmones, kurių buveinė yra ne nacionalinėje teritorijoje ir kurios į ją komandiruoja darbuotojus, prieš tai perduoti nacionalinėje teritorijoje reziduojančiam ad hoc atstovui joms pagal nacionalinės teisės aktus tenkančių pareigų kontrolei reikalingus dokumentus ir juos palikti neribotą laikotarpį po paslaugos teikimo pabaigos, neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

   Kadangi tokiais reikalavimais ribojama laisvė teikti paslaugas, jų negalima pateisinti, jei veiksmingą darbo teisės įstatymų laikymosi kontrolę galima atlikti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

   (žr. 90–95 punktus ir rezoliucinę dalį)