Keywords
Summary

Keywords

1. Bendrijos teisė – Aiškinimas – Institucijų aktai – Motyvavimas

2. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą – Įmonės patraukimas atsakomybėn už dalyvavimą vykdant pažeidimą, vertinamą kaip visuma – Priimtinumas

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

3. Konkurencija – Karteliai – Priskyrimas vienai įmonei – Atsakomybė už kitų įmonių elgesį vykdant tą patį pažeidimą – Priimtinumas – Kriterijai

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

4. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimų nutraukimas – Komisijos įgaliojimai – Įmonėms skirti nurodymai

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalis)

5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis

(Tarybos reglamentų Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Galimybė padidinti baudas, siekiant sustiprinti jų atgrasomąjį poveikį

(Tarybos reglamentų Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Tinkamumas – Teisminė kontrolė

(EB 229 ir 253 straipsniai; Tarybos reglamentų Nr. 17 17 straipsnis ir Nr. 1/2003 31 straipsnis)

8. Ieškinys dėl panaikinimo – Teisminė kontrolė – Nagrinėjimo ribos

(EB 233 straipsnis)

9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai – Vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Ilgos trukmės pažeidimai

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto B dalies pirma pastraipa )

11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Susitarimo neįgyvendinimas praktikoje – Individualaus kiekvienos įmonės elgesio vertinimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies pirma ir trečia pastraipos)

12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Pasyvus ar prisitaikėliškas prie lyderio įmonės vaidmuo

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 ir 3 punktai)

13. Procesas – Naujų pagrindų pateikimas vykstant procesui – Sąlygos – Naujas pagrindas – Sąvoka

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis)

14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Sąlygos – Komisijos diskrecija

(Tarybos reglamentas Nr. 17; Komisijos pranešimo 96/C 207/04 D dalies 2 punktas)

15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Baudos nustatymas proporcingai atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijus

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

Summary

1. Akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvų, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių šis aktas priimtas.

(žr. 41 punktą)

2. EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą gali sudaryti ne tik vienas atskiras, bet ir keli veiksmai arba tęstinis elgesys. Tokio aiškinimo negalima paneigti aplinkybe, kad vienas ar keli tokios veiksmų grandinės arba tokio tęstinio elgesio elementai, vertinami atskirai ir izoliuotai, galėtų būti laikomi minėtos nuostatos pažeidimu.

Vieną ir tęstinį pažeidimą dažnai sudaro chronologiška kelių veiksmų seka, o tais veiksmais jų atlikimo momentu gali būti pažeistos konkurencijos taisyklės. Šių veiksmų ypatumas yra tas, kad jie yra bendros strategijos dalis.

(žr. 45–46 punktus)

3. Įmonė, dalyvavusi vykdant vieną sudėtinį konkurencijos taisyklių pažeidimą ir atlikusi veiksmus, kurie atitinka susitarimo arba suderintų veiksmų, pažeidžiančių konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, sąvokas ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo įgyvendinimo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus atliekant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo vykdant šį pažeidimą laikotarpį, kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žino apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba gali protingai jį numatyti ir yra pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką.

Įmonė gali pažeisti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, jeigu su kitomis įmonėmis suderintu elgesiu siekia apriboti konkurenciją konkrečioje atitinkamoje bendrojoje rinkoje, net jei ji nevykdo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje.

(žr. 50, 53 punktus)

4. Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį.

Jei įmonė nebevykdo veiklos nagrinėjamame sektoriuje, jai faktiškai netaikomas reikalavimas nutraukti pažeidimą. Todėl šiuo aspektu proporcingumo principas negali būti pažeistas.

Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 7 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis arba imtis tokį patį poveikį arba tikslą turinčių priemonių ateityje.

Atitinkamai įmonei neįsipareigojus nekartoti antikonkurencinio elgesio, Komisija turi teisę nurodyti ateityje vengti imtis tokį patį poveikį arba tikslą galinčių turėti priemonių, net jei ši įmonė nebevykdo veiklos sektoriuje, dėl kurio sudarytas kartelis.

Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.

(žr. 61, 63, 65, 67 punktus)

5. Apibrėždama sąvoką „praėję ūkiniai metai“ Komisija kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į situaciją bei į Reglamentu Nr. 17 ir Reglamentu Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo nustatyta sankcijų sistema siekiamus tikslus turi įvertinti siekiamą baudos poveikį atitinkamai įmonei, remdamasi apyvarta, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas.

Vis dėlto tiek iš sistemos, kuriai priklauso Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatos, tikslų, tiek iš teismo praktikos matyti, kad nuostata taikyti 10 % ribą reiškia, kad Komisija turi duomenų apie prieš sprendimo priėmimą ėjusių ūkinių metų apyvartą ir kad šie duomenys atspindi ištisus 12 mėnesių įprastos ekonominės veiklos metus.

Todėl jei ūkiniai metai pasibaigė prieš priimant sprendimą, tačiau nagrinėjamos įmonės metinė apskaita dar nepadaryta arba apie ją dar nepranešta Komisijai, ji gali arba privalo taikyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, remdamasi ankstesnių ūkinių metų apyvarta. Taip pat, jei dėl pertvarkymo arba apskaitos praktikos pasikeitimo įmonė pateikė praėjusių ūkinių metų apskaitą, apimančią mažiau nei dvylika mėnesių, Komisija gali taikyti šias nuostatas, remdamasi ankstesnių ištisų metų apyvarta. Taip pat yra ir tuo atveju, kai įmonė praėjusiais ūkiniais metais nevykdė ekonominės veiklos ir Komisija neturi duomenų apie apyvartą, atspindinčią tais metais jos vykdytą ekonominę veiklą. Iš tiesų, duomenys apie šio laikotarpio apyvartą nepateikia jokios informacijos apie minėtos įmonės galią, priešingai, nei reikalauja teismų praktika, ir todėl negali būti pagrindas nustatant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą.

Net ir įprastai vykdant ekonominę veiklą įmonės apyvarta, palyginti su ankstesniais metais, gali stipriai arba net iš esmės sumažėti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, sunkios ekonominės situacijos, atitinkamo sektoriaus krizės, nelaimingo atsitikimo ar streiko. Vis dėlto, jei įmonė vykdė nors ir ribotą ekonominę veiklą ir darė apyvartą ištisus ūkinius metus, Komisija, norėdama nustatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą, turi atsižvelgti į šią apyvartą. Taigi bent jau tais atvejais, kai nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonė nutraukė savo komercinę veiklą arba nuslėpė savo apyvartą, siekdama išvengti didelės baudos, Komisija, remdamasi naujausia ištisų metų ekonominės veiklos apyvarta, privalo nustatyti maksimalią baudos ribą.

(žr. 89–90, 94–97 punktus)

6. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikta galia skirti baudas yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų įgyvendinti jai Bendrijos teise patikėtą priežiūros funkciją.

Ši funkcija apima pareigą tirti atskirus pažeidimus ir bausti už juos, taip pat pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant konkurencijos srityje taikyti Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį. Taigi ji apima ir užduotį nutraukti neteisėtą elgesį bei neleisti jo atnaujinti.

Vadinasi, Komisija turi užtikrinti atgrasomąjį baudų poveikį.

(žr. 79, 91 punktus)

7. Kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais dėl Komisijos sprendimų skirti įmonėms baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, Bendrijos teismas, naudodamasis EB 229 straipsniu, Reglamento Nr. 17 17 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 31 straipsniu jam suteikta neribota jurisdikcija, yra kompetentingas vertinti baudų dydžio teisingumą. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinama pateikti papildomos informacijos, kurią nurodyti ginčijamame sprendime, kuriuo skiriama bauda, nėra privaloma pagal EB 253 straipsnyje įtvirtintą motyvavimo pareigą, ir į ją atsižvelgti.

(žr. 105–106 punktus)

8. Jei sprendimo adresatas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Bendrijos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais ir jų neginčijamos, nėra Bendrijos teismo sprendžiamo ginčo dalykas.

(žr. 112 punktą)

9. Norėdama įvertinti konkretų pažeidimo poveikį rinkai Komisija turi įvertinti konkurenciją, kuri būtų įprastai egzistavusi, jei nebūtų buvę pažeidimo. Išvadai, jog padarytas poveikis rinkai, užtenka vien to, kad atskiros sandorio kainos nustatytos remiantis sutartomis kainomis, taip apribojant klientų galimybes derėtis.

Tačiau tuo atveju, kai kartelio įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti nuolat įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį sandorių kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelio nebūtų. Būtų neproporcinga prašyti tokio įrodymo, kuris pareikalautų didelių išteklių, nes tam reikėtų remtis hipotetiniais skaičiavimais taikant ekonominius modelius, kurių tikslumą teismui sunku įvertinti ir kurių teisingumas nėra įrodytas. Iš tiesų, vertinant pažeidimo sunkumą lemiamą reikšmę turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų planai turėtų konkretų poveikį. Tam, kas vėliau vyko faktiškai pasiektų rinkos kainų lygiu, įtakos galėjo turėti kiti nuo kartelio narių nepriklausantys veiksniai. Kartelio nariai negali remtis išorės veiksniais, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir jų interpretuoti kaip aplinkybių, pateisinančių baudos sumažinimą.

Vienos įmonės, kaip ji pati teigia, realus elgesys neturi reikšmės vertinant kartelio poveikį rinkai. Reikia atsižvelgti tik į pažeidimo, kaip visumos, pasekmes. Į konkurenciją pažeidžiantį atitinkamos įmonės elgesį atsižvelgiama, siekiant įvertinti individualią šios įmonės padėtį, tačiau tai negali turėti jokios reikšmės priskiriant pažeidimą prie „labai sunkių“ pažeidimų kategorijos.

Dėl ilgalaikio pažeidimo reikia pažymėti, kad mažai tikėtina, jog susijusios įmonės galėjo manyti, kad veiksmai, kuriais kaltinama, buvo visiškai neefektyvūs ir nenaudingi.

Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba geografinė apimtis. Aprašant „labai sunkius pažeidimus“ neminimas konkretaus poveikio rinkai arba poveikio tam tikroje specialioje teritorijoje reikalavimas.

(žr. 126, 128–130, 133–134, 136–137 punktus)

10. Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms skiriamos baudos dydį. Dėl ilgos trukmės pažeidimų Komisija gali savaime maksimaliai 10 % už metus didinti sumą, nustatytą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Iš tiesų, net jei Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 1 punkto B dalies pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nenustatyta, kad bauda turi būti savaime didinama, Komisijai šiuo atžvilgiu paliekama diskrecija.

Gairėse nedraudžiama apskaičiuojant baudos dydį atsižvelgti į faktinę pažeidimo trukmę. Toks požiūris yra visiškai logiškas ir pagrįstas, ir bet kuriuo atveju tai priklauso Komisijos diskrecijai.

Kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką, ji taip pat laikoma atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo atliekant šį pažeidimą laikotarpį. Todėl Komisija teisingai gali netiesiogiai nuspręsti, kad pažeidimo trukmės nereikia skaidyti pagal įmonės ieškovės dalyvavimo atliekant pažeidimą atitinkamose rinkose intensyvumą. Jei į nagrinėjamos įmonės vaidmenį kartelyje teisingai atsižvelgta nustatant pradinį baudos dydį, į aplinkybę, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose elementuose, negalima vėl atsižvelgti nustatant pažeidimo trukmę.

Baudos padidinimas, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius. Todėl, didinant minėtą sumą pagal pažeidimo trukmę, būtų nelogiška atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu. Svarbu visuomet atskirti kartelio faktinio veikimo trukmę nuo jo pobūdžio nulemto sunkumo.

(žr. 147–148, 150, 152, 156–157, 159–160 punktus)

11. Visos Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 3 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės yra pagrįstos kiekvienos įmonės elgesiu. Siekiant jas įvertinti, būtina atsižvelgti ne į pažeidimo kaip visumos pasekmes, į kurias turi būti atsižvelgta vertinant pažeidimo konkretų poveikį rinkai, kai yra nustatomas pažeidimo sunkumas, bet į kiekvienos įmonės individualų elgesį, kad būtų įvertintas kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą santykinis sunkumas.

Todėl įmonės turi pateikti kitų įrodymų, kad laikotarpiu, kuriuo jos dalyvavo sudarant neteisėtus susitarimus, iš tikrųjų jų netaikė konkuruodamos rinkoje arba bent jau kad taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelio susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė veikti karteliui.

(žr. 178, 180 punktus)

12. Pasyvus vaidmuo reiškia, kad atitinkama įmonė turi „nedidelę svarbą“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant konkurenciją pažeidžiantį susitarimą ar susitarimus. Tarp duomenų, galinčių įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti aiškiai atsitiktinis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su kitais kartelio nariais, vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo trukmę vykdant minėtą pažeidimą, taip pat darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų pareiškimai šiuo klausimu.

Tik tam tikromis ypatingomis bylos aplinkybėmis svarbu atsižvelgti į įmonės mažumą. Jei jos vadovai vadovauja daugeliui susitikimų ir juos organizuoja, Komisija daro teisingą išvadą, kad nesama pasyvaus elgesio: yra nustatyta, kad rengti susitikimus, siūlyti darbotvarkę, platinti parengiamuosius dokumentus organizuojant susitikimus yra nesuderinama su nedidelės svarbos pasyvaus mėgdžiojimo vaidmeniu, nes tokie veiksmai rodo palankų ir aktyvų atitinkamos įmonės požiūrį į kartelio sukūrimą, jo laikymąsi ir kontrolę.

Komisijos neįpareigoja ankstesni jos sprendimai dėl to, kad ankstesnėse bylose ji galėjo į ekonominę sektoriaus padėtį atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, ji neprivalo toliau taikyti tokios praktikos. Komisija turi individualiai nagrinėti kiekvienos bylos aplinkybes ir jos neįpareigoja ankstesni sprendimai, priimti dėl kitų ūkio subjektų, kitų prekių ir paslaugų rinkų arba kitų geografinių rinkų kitais laikotarpiais.

(žr. 184–185, 189, 193–195 punktus)

13. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį per procesą negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

Todėl ieškinio pagrindas, kurį sudaro anksčiau ieškinyje pateikto pagrindo, su kuriuo jis glaudžiai susijęs, tiesioginis arba netiesioginis papildymas, turi būti pripažintas priimtinu.

(žr. 198–199 punktus)

14. Komisija turi didelę diskreciją taikydama baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos tarnybų atliekamą tyrimą. Įmonės bendradarbiavimu su Komisija galima pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, tik jei toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir jį nutraukti.

Komisijos neįpareigoja ankstesni jos sprendimai, kuriais ji už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažino baudą; ji neprivalo tokia pačia proporcinga dalimi sumažinti baudos, vertindama panašų elgesį per vėlesnę administracinę procedūrą.

Komisija turi didelę diskreciją vertindama įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palygindama su kitų įmonių pagalba. Šiuo klausimu Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu nagrinėjamų įmonių bendradarbiavimu. Pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkte pateiktos aplinkybės, dėl kurių galima sumažinti baudą, yra tik nuoroda.

Komisija negali nepaisyti pateiktos informacijos naudingumo, nes ji būtinai sudaro dalį jos jau turimų įrodymų. Jei įmonė tik patvirtina tam tikrą kitos bendradarbiaujančios įmonės pateiktą informaciją ir tai padaro ne taip aiškiai ir tiksliai, toks bendradarbiavimas labai nepalengvina Komisijos užduoties ir negali būti pakankamas pagrindas sumažinti baudą.

Įmonei Komisijos taikomas baudos sumažinimas yra atlyginimas už pagalbą nustatant pažeidimą, ir nesvarbu, kokiame procedūros etape įmonė suteikė pagalbą ir ar šią pagalbą sudaro naujų duomenų bei įrodymų pateikimas, ar faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo pripažinimas.

Klausimui, ar už bendradarbiavimą reikia sumažinti baudą, iš esmės svarbi bendradarbiavimo kokybė ir nauda, kurias Komisija turi įvertinti naudodamasi didele diskrecija; gali būti smerkiamas tik akivaizdus piktnaudžiavimas tokia diskrecija.

Vertindama įmonių bendradarbiavimą, Komisija negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, kuris pažeidžiamas, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės vertinamos vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas.

Vertinant bendradarbiavimo naudingumą netaikoma aritmetinė formulė, pagal kurią bauda savaime sumažinama ne mažiau kaip 20 %, jei bendradarbiavimas atitiko pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnyje pateiktas dviejų kategorijų elgesio sąlygas.

(žr. 219–225, 238, 246, 248 punktus)

15. Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti.

Apskaičiuojant baudas, pažeidimų sunkumo laipsnį reikia nustatyti atsižvelgiant į daugelį veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu.

Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai.

Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas. Bet kuriuo atveju, nors Bendrijos institucijos priemonė, net jei sukeltų atitinkamos įmonės esama teisine forma likvidavimą, galėtų pažeisti savininkų, akcininkų arba dalininkų finansinius interesus, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat prarastų savo vertę.

Taigi nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, nei Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia nustatyti tiesiogiai atsižvelgiant į paveiktos rinkos dydį; tai yra tik vienas iš kelių svarbių veiksnių.

Gairėse nenumatyta, kad baudų dydį reikia apskaičiuoti remiantis bendra apyvarta arba įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje, tačiau jomis taip pat nedraudžiama, kad nustatant baudos dydį į apyvartą būtų atsižvelgta laikantis Bendrijos teisės bendrųjų principų ir jei to reikalauja aplinkybės. Gaminių, kurie yra pažeidimo objektas, apyvarta gali teisingai parodyti pažeidimo mastą ir kiekvieno kartelio atitinkamose rinkose nario atsakomybę. Ji iš tiesų yra objektyvus veiksnys, kuriuo remiantis galima teisingai įvertinti nagrinėjamų veiksmų žalą įprastai konkurencijai, taip pat – kiekvienos atitinkamos įmonės pajėgumą padaryti žalą . Tačiau nėra bendro taikymo principo, kad sankcija turi būti proporcinga apyvartai, kurią įmonė įvykdė prekiaudama gaminiais, kurie yra pažeidimo objektas.

Kai baudos skiriamos kelioms atliekant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutiniai jų dydžiai, nustatyti atitinkamoms įmonėms pagal Komisijos apskaičiavimus, atspindėtų visus skirtumus tarp tų įmonių bendros apyvartos arba apyvartos atitinkamų prekių rinkoje atžvilgiu. Komisija neprivalo nustatydama baudos dydį atsižvelgti į atitinkamų įmonių dydį; nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones, nes dėl savo dydžio jos nėra atleistos nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių.

(žr. 260–261, 264, 266–267, 275, 277–283 punktus)