Keywords
Summary

Keywords

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies e punktas ir 17 straipsnio 3 dalies b punktas)

Summary

Tokie sandoriai kaip dantų protezų gamyba ir taisymas, kurie pagal Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, priėmus direktyvas 91/680 ir 92/111, 13 straipsnio, A skirsnio 1 dalies e punktą valstybės narės teritorijoje yra atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio, nesuteikia teisės atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokesčio pagal šios direktyvos 17 straipsnio 3 dalies b punktą netgi tada, kai tai yra sandoris Bendrijos viduje, ir nesvarbu, koks pridėtinės vertės mokesčio režimas taikomas paskirties valstybėje narėje.

Šį iš pačių Šeštosios direktyvos nuostatų išplaukiantį aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas, ir jos struktūra bei fiskalinio neutralumo principas.

Iš tiesų, pirma, iš bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos tikslų bei Direktyva 91/680 įtvirtintų pereinamojo laikotarpio priemonių dėl prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo išplaukia, kad apmokestinamasis asmuo, kuris naudojasi atleidimu nuo mokesčio ir kuris dėl to neturi teisės į valstybės narės teritorijoje sumokėto pirkimo mokesčio atskaitą, taip pat negali turėti šios teisės, kai atitinkamas sandoris laikytinas sandoriu Bendrijos viduje.

Antra, Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai, taikytini tik tai visuomenei naudingai veiklai, kuri yra išvardyta ir labai detaliai apibrėžta, yra specialaus pobūdžio; kita vertus, sandorių Bendrijos viduje atleidimas nuo mokesčio yra bendrojo pobūdžio, nes jis skirtas apskritai ekonominiams sandoriams tarp valstybių narių. Šiomis aplinkybėmis su Šeštosios direktyvos struktūra yra suderinama tai, kad režimas, taikytinas specialiems šios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje numatytiems atleidimo nuo mokesčio atvejams, būtų pripažintas viršesnis negu režimas, taikytinas toje pačioje direktyvoje numatytiems bendrojo pobūdžio atleidimo nuo mokesčio atvejams, kiek tai susiję su sandoriais Bendrijos viduje.

Trečia, fiskalinio neutralumo principas, be kita ko, draudžia panašių tarpusavyje konkuruojančių paslaugų teikimą traktuoti skirtingai pridėtinės vertės mokesčio požiūriu. Nors pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies e punktą nuo mokesčio atleisti sandoriai, kai jiems priskirtinas sandorių Bendrijos viduje pobūdis, suteikia teisę į atskaitą, šio principo negalima laikytis, nes tie patys sandoriai, kai jie sudaromi vienos valstybės narės teritorijoje, patys savaime teisės į atskaitą nesuteikia.

Šiuo atžvilgiu nesvarbu tai, kad paskirties valstybė narė taiko Šeštosios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punkte kartu su tos pačios direktyvos E priedo 2 punkto nuostatomis numatytas pereinamojo laikotarpio priemones, tai yra režimą, kuris jai leidžia ir toliau apmokestinti nagrinėjamus sandorius. Iš tiesų šia nuostata leidžiamas apmokestinimas yra ne suderintas apmokestinimas, kuris yra pridėtinės vertės mokesčio režimo, Šeštąja direktyva nustatyto tam tikrai visuomenei naudingai veiklai, sudedamoji dalis, o tik per pereinamąjį laikotarpį leidžiamas apmokestinimas. Šį išimtinį režimą reikia aiškinti siaurai, todėl jis neturi būti taikomas ir valstybėms narėms, kurios jau laikosi Šeštojoje direktyvoje nustatyto principo, nuo mokesčio atleisdamos kai kurią visuomenei naudingą veiklą, numatytą šios direktyvos 13 straipsnyje.

(žr. 38, 41, 43–44, 46–48, 52, 54, 58 punktus ir rezoliucinę dalį)