Keywords
Summary

Keywords

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

3. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – „Ne bis in idem“ principas

(Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis)

4. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – „Ne bis in idem“ principas

(Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis)

Summary

1. EB 234 straipsnyje įtvirtintame Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo kontekste tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų tinkamumą. Vadinasi, kai prejudiciniai klausimai yra susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą.

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą dėl jam nacionalinio teismo pateikto klausimo, tik jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašymas išaiškinti Bendrijos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus.

(žr. 33–34 punktus)

2. Nors pagal EB 234 straipsnio nuostatas Teisingumo Teismas neturi kompetencijos taikyti Bendrijos normos konkrečiai bylai, vadinasi, ir vertinti nacionalinės teisės nuostatos atsižvelgdamas į šią normą, šiuo straipsniu įtvirtinto teismų bendradarbiavimo kontekste jis vis dėlto gali, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, nacionaliniam teismui pateikti Bendrijos teisės aiškinimą, kuris būtų naudingas jam nagrinėjant šios nuostatos veikimą.

(žr. 37 punktą)

3. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tinkamas šio straipsnio taikymo kriterijus yra materialinių veikų identiškumo kriterijus, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą.

Su narkotinėmis medžiagomis susijusių nusikaltimų atveju, pirma, nėra reikalaujama, kad dviejose atitinkamose Susitariančiosiose Valstybėse nagrinėjami narkotikų kiekiai ar asmenys, kurie šiose dviejose valstybėse tariamai padarė veikas, sutaptų. Todėl negalima atmesti galimybės, kad situacija, kai tokio sutapimo nėra, reiškia veikų, kurios dėl savo pobūdžio yra neatskiriamai susijusios, visumą. Be to, baudžiamosios veikos, kurias sudaro tų pačių narkotinių medžiagų išvežimas ir įvežimas ir kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas skirtingose Susitariančiosiose Valstybėse, iš esmės laikytinos „tomis pačiomis veikomis“ 54 straipsnio prasme, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentingi nacionaliniai teismai.

(žr. 48–51, 53 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

4. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (KŠSĮ) 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, kuriuo siekiama užkirsti kelią asmens, kuris įgyvendina savo teisę į laisvą judėjimą, persekiojimui už tas pačias veikas kelių Susitariančiųjų Valstybių teritorijoje, taikytinas Susitariančiosios Valstybės teisminių institucijų sprendimui, kuriuo kaltinamasis buvo galutinai išteisintas nesant pakankamai įrodymų.

Iš tiesų pagrindinis pasiūlymas, įtvirtintas vieninteliame sakinyje, sudarančiame KŠSĮ 54 straipsnį, nedetalizuoja sprendimo, kuriuo teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Valstybėje yra galutinai baigtas, turinio. Tik šalutiniame 54 straipsnio pasiūlyme nurodoma nuteisimo prielaida, numatant, kad tokiu atveju draudimui pradėti baudžiamąjį persekiojimą taikoma speciali sąlyga. Jei pagrindiniame pasiūlyme įtvirtinta bendra taisyklė būtų taikytina tik apkaltinamiesiems nuosprendžiams, būtų nereikalinga numatyti, kad speciali taisyklė taikytina nuteisimo atveju.

Be to, jei šis 54 straipsnis nebūtų taikomas teismo sprendimui, kuriuo asmuo buvo galutinai išteisintas nesant pakankamai įrodymų, kiltų pavojus teisės į laisvą judėjimą įgyvendinimui.

Galiausiai, jei asmenį galutinai išteisinus nesant pakankamai įrodymų kitoje Susitariančiojoje Valstybėje dėl tų pačių veikų jo atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tai sukeltų grėsmę teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams. Iš tiesų kaltinamasis turėtų bijoti naujo baudžiamojo persekiojimo kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, nors dėl tų pačių veikų ir buvo priimtas galutinis sprendimas.

(žr. 56–59, 61 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)