Keywords
Summary

Keywords

1. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 80/987, iš dalies pakeista Direktyva 2002/74

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva  2002/74; Tarybos direktyva 80/987)

2. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 80/987

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74; Tarybos direktyva 80/987)

3. Socialinė politika – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyvos 80/987 ir 2002/74

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva  2002/74; Tarybos direktyva 80/987)

Summary

1. Kai valstybė narė savo nacionalinėje teisėje iki Direktyvos 2002/74/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo, įsigaliojimo pripažino darbuotojo teisę gauti garantijų institucijų apsaugą darbdavio nemokumo atveju, susijusią su kompensacija nutraukus darbo sutartį, šių teisės aktų taikymas tuo atveju, kai darbdavys tapo nemokus po šios direktyvos įsigaliojimo, patenka į Direktyva 2002/74 iš dalies pakeistos Direktyvos 80/987 taikymo sritį.

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2002/74 2 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa numato, jog valstybės narės siekdamos įgyvendinti šią direktyvą taiko įstatymus ir kitus teisės aktus bet kuriai darbdavio nemokumo būklei, susidariusiai po šių nuostatų įsigaliojimo dienos, darbdavio nemokumo būklė ir jos pasekmės patenka į iš dalies pakeistos Direktyvos 80/987 taikymo sritį ratio temporis nuo jos įsigaliojimo dienos, net prieš baigiantis minėtos 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatytam perkėlimo terminui. Ne tik nacionalinės teisės nuostatos, kurios turi aiškų tikslą perkelti Direktyvą 2002/74, bet ir, nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, pirmiau galiojusios nacionalinės teisės nuostatos, užtikrinančios nacionalinės teisės šiai direktyvai atitiktį, turi būti laikomos patenkančiomis į jos taikymo sritį.

Nors iš dalies pakeistos Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmoji pastraipa nenustato valstybei narei pareigos savo nacionalinėje teisėje, perkeliančioje Direktyvą 2002/74, numatyti išeitinių išmokų nutraukus darbo santykius išmokėjimą, jeigu nagrinėjamame nacionaliniame įstatyme yra nuostata, tokias išeitines išmokas siejanti su kompetentingos garantijų institucijos užtikrinama apsauga, ši nacionalinės teisės nuostata nuo Direktyvos 2002/74 įsigaliojimo dienos patenka į iš dalies pakeistos Direktyvos 80/987 taikymo sritį. Iš to išplaukia, kad nacionalinės teisės nuostata, kuri esant tam tikroms sąlygoms numato garantijų institucijos darbuotojams mokamas kompensacijas atleidimo iš darbo atveju arba nutraukus darbo sutartį, patenka į minėto 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos taikymo sritį, taigi ir į Direktyvos 2002/74, kiek tai susiję su jos taikymu įvykiams po jos įsigaliojimo.

(žr. 28–29, 31–32, 34 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Direktyva 2002/74 iš dalies pakeistos Direktyvos 80/987 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo taikymo srityje Bendrijos teisės sistemoje pripažintas bendrasis lygybės principas reikalauja, kad, kai pagal nacionalinės teisės aktus teismo sprendimu patvirtintas įstatymu nustatytas kompensacijas, mokėtinas nutraukus darbo sutartį, darbdavio nemokumo atveju moka garantijų institucija, to paties pobūdžio kompensacijos, nustatytos darbuotojo ir darbdavio sutartyje, sudarytoje dalyvaujant teisėjui ir patvirtintoje teisminės institucijos, turi būti traktuojamos taip pat.

(žr. 42 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3. Taikant Direktyvą 80/987 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo ir iš dalies ją keičiančią Direktyvą 2002/74 nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės aktų, kurie, pažeisdami Bendrijos teisės sistemoje pripažintą lygybės principą, nenumato kompetentingos garantijų institucijos pareigos mokėti kompensacijas nutraukus darbo sutartį, nustatytas darbuotojų ir darbdavių sutartyje, kuri sudaryta dalyvaujant teisėjui ir patvirtinta teisminės institucijos.

(žr. 47 punktą, rezoliucinės dalies 3 punktą)