Keywords
Summary

Keywords

1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Dalykas

(EB 226 straipsnis)

2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Komisijos teisė pareikšti ieškinį – Terminas pasinaudoti šia teise

(EB 226 straipsnis)

3. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Valstybės įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga

(EB 226 straipsnis)

4. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas

(EB 49 straipsnis)

5. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas

(EB 49 straipsnis)

Summary

1. EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros paskirtis – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus arba tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų.

(žr. 25 punktą)

2. EB 226 straipsnyje įtvirtintas normas reikia aiškinti taip, jog Komisija neprivalo laikytis nustatyto termino, nebent pernelyg ilga šioje nuostatoje numatytos ikiteisminės procedūros trukmė atitinkamai valstybei narei apsunkintų galimybę atmesti Komisijos pareikštus kaltinimus ir taip pažeistų jos teisę į gynybą. Tokį poveikį turi įrodyti atitinkama valstybė narė.

(žr. 26 punktą)

3. Byloje dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį pareiga įrodyti tariamą valstybės įsipareigojimų neįvykdymą tenka Komisijai. Ji turi Teisingumo Teismui pateikti įrodymų, reikalingų šiam valstybės įsipareigojimų neįvykdymo faktui patikrinti, ir negali remtis kokia nors prezumpcija.

Be to, nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą.

(žr. 48–49 punktus)

4. Valstybė narė, įpareigodama užsienio darbdavius, įdarbinančius darbuotojus nacionalinėje teritorijoje, išversti į šios valstybės narės kalbą tam tikrus dokumentus, kurie turi būti saugomi darbo vietoje per visą komandiruotų darbuotojų faktinį darbo laikotarpį, nepažeidžia įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

Aišku, tokia nustatyta pareiga riboja laisvę teikti paslaugas, jeigu kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms sukelia papildomų administracinių ir finansinių išlaidų, ir dėl to konkurencijos požiūriu jų padėtis neprilygsta priimančioje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio padėčiai, taigi jos gali būti atgrasomos nuo paslaugų teikimo šioje valstybėje narėje.

Vis dėlto tokią pareigą galima pateisinti bendrąjį interesą užtikrinančiu tikslu, susijusiu su socialine darbuotojų apsauga, jeigu ji priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijoms leidžia atlikti kontrolę, reikalingą užtikrinti, kad šioje srityje būtų laikomasi nacionalinių nuostatų. Kadangi ji įpareigoja išversti tik kelis dokumentus ir darbdaviai neapsunkinami sunkia administracine ar finansine našta, ji neviršija to, kas būtina pasiekti socialinės apsaugos tikslą.

(žr. 66, 68–72, 76 punktus)

5. Valstybė narė, įpareigodama užsienio laikinojo įdarbinimo įmones raštu pranešti ne tik apie darbuotojo komandiravimo į jį priimančią įmonę atitinkamoje valstybėje narėje pradžią ir pabaigą, bet ir apie šio darbuotojo darbo vietą ir bet kokį su tuo susijusį pakeitimą, nors tokioms pačioms šioje valstybėje įsteigtoms įmonėms tokia papildoma pareiga nenustatyta, neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

(žr. 85, 89 punktus ir rezoliucinę dalį)