Keywords
Summary

Keywords

1. Naujų valstybių narių įstojimas – 2003 m. Stojimo aktas – Pačiu stojimo aktu nepritaikytų Bendrijos aktų adaptacija – Sąvoka

(2003 m. Stojimo akto 57 straipsnis; Tarybos direktyva 2004/85)

2. Naujų valstybių narių įstojimas – Čekijos Respublika – Estija – Kipras – Latvija – Lietuva – Vengrija – Malta – Lenkija – Slovėnija – Slovakija – Bendrijos aktai, priimti pasirašius 2003 m. Stojimo sutartį – Naujoms valstybėms narėms skirtų laikinai leidžiančių nukrypti nuostatų priėmimas – Tinkamas teisinis pagrindas

(EB 249 straipsnio 2 ir 3 dalys ir EB 299 straipsnis; 2003 m. Stojimo sutarties 2 straipsnio 2 ir 3 dalys)

3. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Tarybos direktyva 2004/85)

Summary

1. Priemonės, kurias galima priimti remiantis Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 57 straipsniu, numatančiu institucijų aktų, kurie nebuvo pritaikyti pačiu aktu, pritaikymą, iš esmės apsiriboja adaptacijomis, skirtomis sudaryti sąlygas naujose valstybėse narėse taikyti ankstesnius Bendrijos aktus, draudžiant bet kokį kitą pakeitimą ir ypač laikinai leidžiančias nukrypti nuostatas. Iš to išplaukia, kad tokios laikinai nuo Bendrijos akto nuostatų taikymo leidžiančios nukrypti nuostatos, kurių vieninteliai objektas ir tikslas yra laikinai atidėti realų atitinkamo Bendrijos akto taikymą naujai valstybei narei, iš esmės negali būti laikomos „adaptacijomis“ minėto akto 57 straipsnio prasme.

Tačiau nors Direktyva 2004/85, iš dalies keičiančia Direktyvą 2003/54 dėl tam tikrų nuostatų taikymo Estijoje, iš tikrųjų siekiama laikinai atidėti realų tam tikrų Direktyvos 2003/54 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92, nuostatų taikymą Estijos Respublikai, vis dėlto akivaizdu, kad tam tikros priemonės, kurias ji numato šiuo tikslu, taip pat turi adaptacijos priemonių, reikalingų užtikrinti visišką Direktyvos 2003/54 taikymą šiai valstybei narei, požymių. Taip yra su priemonėmis, kuriomis Direktyva 2003/54 įtvirtintoje sistemoje siekiama atsižvelgti į anksčiau Estijos Respublikai 2003 m. Stojimo akto VI priedu suteiktą su Direktyva 96/92 susijusią pereinamojo laikotarpio priemonę. Taigi kadangi Direktyva 2004/85 numatė sustabdyti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Direktyvos 2003/54 21 straipsnio 1 dalies b ir c punktų taikymą atleidžiant Estijos Respubliką nuo pareigos atverti savo elektros energijos rinką iki 2009 m. sausio 1 d., o į tai ji turi teisę remiantis 2003 m. Stojimo akto VI priedo nuostatomis, ji teisėtai galėjo būti priimta remiantis minėto Stojimo akto 57 straipsniu.

Tačiau Direktyva 2004/85 turi būti panaikinta tiek, kiek ja Estijai numatoma nuo Direktyvos 2003/54 21 straipsnio 1 dalies b ir c punktų taikymo leidžianti nukrypti nuostata, galiojanti ir po 2008 m. gruodžio 31 d., bei su tuo susijusi pareiga užtikrinti tik dalinį rinkos atvėrimą, kuris 2009 m. sausio 1 d. sudarytų 35 % suvartojimo, ir pareiga kasmet pranešti apie suvartojimo aukščiausias ribas, išplečiančias atitikimo reikalavimams kriterijų galutiniams vartotojams. Minėtos papildomos leidžiančios nukrypti nuostatos iš tiesų yra priemonės, kurių vieninteliai objektas ir tikslas yra laikinai atidėti realų nagrinėjamo Bendrijos akto taikymą ir kurių priėmimas dėl to susijęs su politinio pobūdžio sprendimu. Iš to reikia daryti išvadą, kad jos negalėjo būti teisėtai priimtos remiantis 2003 m. Stojimo akto 57 straipsniu.

(žr. 37–40, 51–52, 60–61, 88 punktus)

2. Pasirašius 2003 m. Sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą ir nepažeidžiant specialių procedūrų, kurias ši Sutartis numato tam tikroms pereinamojo laikotarpio priemonėms, iš tikrųjų nėra jokio esminio prieštaravimo tam, kad po šio pasirašymo ir iki šios Stojimo sutarties įsigaliojimo priimti Bendrijos aktai, kuriuose įtvirtintos laikinos leidžiančios nukrypti nuostatos stosiančiajai valstybei, būtų priimami tiesiogiai remiantis EB sutarties nuostatomis.

Iš tikrųjų, tokios leidžiančios nukrypti nuostatos, kurios gali būti taikomos tik faktiškai įsigaliojus 2003 m. Stojimo sutarčiai ir nuo jos įsigaliojimo dienos negali pažeisti nei EB 249 straipsnio 2 bei 3 dalių ir EB 299 straipsnio, pagal kuriuos institucijų priimti aktai taikomi visoms valstybėms narėms, nei šios Stojimo sutarties 2 straipsnio 2 ir 3 dalių.

Viena vertus, tokios konkrečios nuostatos, kaip ir kiti aktai, į kuriuos jos įtrauktos ir (arba) nuo kurių jos leidžia nukrypti, bus taikomi stojančiosioms valstybėms tik tada, kai šis įstojimas taps faktinis, t. y. dieną, kai valstybė įgis valstybės narės statusą.

Kita vertus, aplinkybė, jog 2003 m. Stojimo sutarties 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad ši sutartis įsigalioja tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., o to paties straipsnio 3 dalis numato, jog, nepaisant šio principo, tam tikros šios sutarties nuostatos gali būti taikomos iki įsigaliojimo, nesudaro kliūčių aktuose, priimtuose ne pagal šią Sutartį, bet pagal pačią EB sutartį, numatyti sąlygas, kuriomis tokie aktai, priimti laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo, būtų taikomi būsimoms valstybėms narėms nuo faktinio jų įstojimo.

Galiausiai įprastos Sutartyje numatytos teisės aktų priėmimo procedūros taikymą naujoms valstybėms narėms skirtoms leidžiančioms nukrypti nuostatoms, priimtoms laikotarpiu nuo 2003 m. Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo, patvirtina specialių mechanizmų, būdingų vykstančiam stojimo procesui ir leidžiančių prireikus šioms naujoms valstybėms prireikus ginti savo interesus, buvimas, kaip antai informavimo ir konsultavimosi tvarka.

(žr. 62–65, 69 punktus)

3. EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas atsižvelgiant į kiekvieno akto pobūdį. Nors šis motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Bendrijos institucijos, kuri priėmė aktą, jį priimti paskatinusias priežastis, kad suinteresuotieji asmenys žinotų, kodėl priemonė priimta, o Bendrijos teismas galėtų vykdyti jos teisminę kontrolę, vis dėlto nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos faktinės ir teisinės aplinkybės. Iš tiesų nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir kontekstą bei į visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas.

Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2004/85, iš dalies keičiančios Direktyvą 2003/54 dėl tam tikrų nuostatų taikymo Estijoje, preambulė, kuri mini Estijos Respublikos prašymą, 2003 m. Stojimo akto VI priede numatytą su Direktyva 96/92 susijusią pereinamojo laikotarpio leidžiančią nukrypti nuostatą, prie 2003 m. Stojimo sutarties baigiamojo akto pridėtą Deklaraciją Nr. 8, Direktyvą 2003/54 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 96/92, vykdomą elektros energijos rinkos atvėrimo spartinimą ir galiausiai Estijos naftingųjų skalūnų sektoriaus ypatumus bei sunkumus, kurių patirtų šis sektorius nesiėmus pereinamojo laikotarpio priemonių, kurias numato Direktyva 2004/85, suinteresuotiesiems asmenims pakankamai paaiškina minėtų pereinamojo laikotarpio priemonių priėmimą ir kompetentingam teismui leidžia vykdyti jos teisminę kontrolę. Šie elementai, be kita ko, leidžia Teisingumo Teismui vykdyti teisinio pagrindo, kuriuo rėmėsi Bendrijos teisės aktų leidėjas, pagrįstumo kontrolę, ir pastarojo pasirinkimo, kuris visose Direktyvos 2004/85 nuorodose buvo aiškiai įvardytas kaip 2003 m. Stojimo akto 57 straipsnis, nereikia detaliau motyvuoti. Tai, kad Taryba neatsižvelgė į Komisijos pasiūlytą teisinį pagrindą, nereikalauja šiuo atžvilgiu pateikti konkretesnių motyvų.

(žr. 81–83 punktus)